[442x61] 2007 m. rugsėjo 11 d
Vienašališki VST interesai
Atrodo jau silpsta diskusijos apie teisinę valstybę – vieni aklai įtikėjo, kad joje jau gyvename, kiti prarado viltį suprasti kas tai yra iš viso ir susitaikė su mintimi, kad tokie dialogai neturi nei pradžios, nei galo, nei prasmės. Tačiau yra žmonių, kurie vis dar tiki, kad anksčiau ar vėliau gyvensime šalyje, kur sąžinė bus aukščiau už užstatą ar notaro parašą... Ir gal būt jie ir yra ta jėga, kuri kaskart vis sudrumsčia pakankamai aukštų ir įtakingų pareigūnų gyvenimą, ko pasekoje bent trumpam atgimsta viltis į šviesesnį rytojų.
Tikriausiai smarkiai neapsiriksiu teigdamas, kad vienas iš prioritetų teisinės valstybės pamatuose yra skaidrumas. Vardan jo nuolatos tobulinami įstatymai, rašomi įvairūs potvarkiai, priimami poįstatyminiai aktai. Deja, šiandiena neretai galima pastebėti, kad prie jų puikiai prisiderina ir kitokie analogiški dokumentai, atstovaujantys anaiptol ne bendram piliečių gerbūviui užtikrinti, o nukreipti tik atskirų korporacijų ir monopolijų privatiems interesams tenkinti.
Vakarų skirstomieji tinklai šiandiena vienas iš ryškiausių pavyzdžių, rašančių savo taisykles, mažai derintas su pagrindiniu įstatymu. Jau bene prieš penketą metų gana tyliai pradėję gyventojų elektros apskaitos priemonių iškėlimus į gatvę, šiandiena jau įgavo didelį pagreitį ir net nebebando galvoti apie vartotojų teisinį saugumą. Apie tai, laimei, prabilo ir kai kurios televizijos. Su vartotoju nuspręsta kabėti ultimatyviai - nesutinki, kad tavo skaitliukas atsirastų ant gatvės stulpo – tau bus atjungta elektra. Gi puikiai supranta, kad be elektros retas kuris Robinzonas išsivers bent kiek ilgėlesnį laiką. Tad prievarta akivaizdi ir sunku būtų patikėti, kad apie ją dar nežino šalies vadovaujantys asmenys. Tačiau tyla. Ir neaišku kiek ilgai ji tęsis...
Taip, visiškai suprantamas VST interesas apsisaugoti nuo elektros vagysčių. Ne paslaptis, kad tokių faktų ir pasitaiko ne taip jau mažai. Tačiau ieškant sau palankių sprendimų, nevalia ignoruoti ir vartotojo. Būtina ieškoti būdų, kurie užtikrintų abipusį tiekėjo ir vartotojų finansinių interesų saugumą. Neišsprendžiamų padėčių nebūna, tik kartais apie tai reikia gerokai pasukti galvą. 0 elektros apskaitos priverstinį iškėlimą į gatvę, sarkastiškai būtų galima palyginti su reikalavimu savo pinigines laikyti ant prie namų esančio suoliuko. Juokas pro ašaras. Tuo labiau, žinant, kad vartotojas yra priverčiamas pasirašyti sutartį, kurioje jis įsipareigoja prisiimti pilną atsakomybę už apskaitos įrenginių saugumą. Nors visiems aišku, kad tai niekaip neįmanoma.
Vienok, jei ir suabejojau ar šalies vadovai žino apie tokią padėtį, negalima būtų apkaltinti seimūnų. Nes Elektros energetikos įstatymo 47 straipsnyje aiškiai nurodyta kokiais atvejais gali būti vykdomas elektros energijos persiuntimo nutraukimas. Ir čia nei žodžio apie skaitiklių iškėlimą iš vartotojo patalpų. Tačiau VST ima vardinti savo pasirašytus dokumentus ir net nebando gilintis ar jie paruošti įstatymo pagrindu. Tik ar taip gali būti teisinėje valstybėje?
Bet grįžkime prie skaidrumo. Taip, elektros tiekėjams tokios priemonės tikrai labai patogios. Na kaip gi tas vartotojas galės pertvarkyti skaitiklio rodmenis sau norima kryptimi? Ko gero niekaip. Nei dieną nei naktį. Tačiau nepamirškime, kad Vakarų skirstomieji tinklai šiandiena yra privataus kapitalo, pelno siekianti įmonė, tad kodėl gyventojas turėtų aklai tikėti tiekėjo sąžiningumu? Gi jo rankose atsiduria viskas – tiek pačios energijos tiekimas [arba tiekimo nutraukimas], tiek įkainiai, tiek plombos, kuriomis operuojama taisant skaitiklius. Bet gi tokiu atveju ir rodmenis galima koreguoti sau palankia kryptimi. O kokia teisė paliekama vartotojui? Vartotojui, deja, paliekama tik viena teisė – besąlygiškai susimokėti už tuos rodmenis.
Atrodo nėra kitos išeities, kaip tik baigti šį straipsnelį retoriniu klausimu – kas ir kada sustabdys šios monopolijos savivale?! Vyriausybė? Vartotojų ar žmogaus teisių gynimo institucijos? Nes pavieniai asmenys tokiai gynybai yra tikrai per silpni.
Romualdas Matelis ekonomistas