II banga prasidėjo jau daugiau kaip prieš mėnesį, bet rinkimai į seimą Lietuvoje sutrukdė laiku priimti tinkamas apsaugos priemones, todėl valstybė neteko dalies žmonių gyvybių.
Liūdna.
Ir tik nuo rytojaus naujoji Šimonytės valdoma vyriausybė imsis jau, regis, pakankamų apsaugos priemonių. Tuo tikslu įvesti ribojimai važiuoti iš vienos savivaldybės teritorijos į kitą, vailščioti gatvėse iškyrus atvejus jei eini apsipirkti, lankyti neįgalių žmonių ar į darbą.
Lietuvoje žmonės, kaip, beje, ir visame pasaulyje, suskilę į dvi stovyklas, vieni nepatenkinti bet kokiais ribojimais [mano nuomone tai absoliutū kvailiai], kiti džiaugiasi, kad sugrįžta viltis į susirgimų mažėjimą.
Bus matyti, o kol kas, kaip rašoma spaudoje, Lietuva pagal užsikrėtimų skaičių vienam gyventojui, aplenkė Liuksemburgą ir yra I vietoje Europoje.
Это цитата сообщения light2811 Оригинальное сообщение
Рак последней стадии излечим. Поделитесь этим! Возможно кому то это спасет жизнь!
Поделитесь этим! Возможно кому то это спасет жизнь!
Мы недавно познакомились с чудесной женщиной, врачом-стоматологом, которой пришлось столкнуться с большими неприятностями: у неё двадцатилетний сын был болен раком спинного мозга, рак 4-ой стадии с саркомой. Пошли метастазы в мозг. Из-за того, что опухоль находилась в спинном и головном мозге, парень был не операбелен, и врачи сказали, что ничего не поделаешь, больше недели Илья не продержится.
Выходил из голода апельсиновым соком (полстакана), фрукты (яблоко, киви), позже две варёные картошки (пюре). Следующие три месяца сидел на безбелковой диете, кушал сырые фрукты, сырые и варёные овощи с растительным маслом и солью. Самочувствие улучшилось, начал набираться вес. Практически исчезла опухоль мозга, но начались отёки. Тогда Илья заметил, что лучше себя чувствует, когда кушает только сырую пищу. Случайно увидел передачу по ТВ «Званный ужин с сыроедом Алексеем Мартыновым», вдохновился, узнав, что существует такая система питания и решил стать сыроедом (через 10 месяцев безбелковой диеты). Это оказалось не так уж и просто. Он почувствовал, что существует эмоциональная и физическая зависимость от приготовленной пищи. Часто были срывы на варёную пищу, но всё же возвращался к сыроедению. В настоящий момент «стаж» чистого сыроедения у него около года. В результате, прошли отёки и опухоли. Вес поднялся до 78 кг. Снова поступил в институт и начал учиться. Сейчас, глядя на этого здорового парня, трудно даже предположить, что он года два назад умирал от последней стадии рака. Ольга Михайловна за это время помогла своими советами по изменению питания вылечиться ещё нескольким больным раком. Всем желающим излечиться от рака она рекомендует в обязательном порядке отказаться от продуктов с высоким содержанием белка: молока, мяса, яиц, бобовых, рыбы. А употреблять фрукты, овощи, желательно, в сыром виде. Так нужно питаться минимум год, а лучше лет 5, чтобы не было рецидивов. И, конечно, отбросить веру в то, что данное заболевание неизлечимо. Ниже прилагаю систему по лечению раковых опухолей, которая помогла Илье излечиться и затем выйти на полное сыроедение. Противораковая диета доктора Моэрмана. Со временем проблема возникновения раковых заболеваний у населения стран всего мира, к сожалению, становится все более актуальной. Вместе с этим человечество активно работает над решением данной проблемы. Свидетельством этому служит возникновение различных методик лечения и профилактики рака как медицинских, так и нетрадиционных. Большинство из них включают в себя системы питания, помогающие побороть и предотвратить рак. К таковым относятся системы питания по Ревичи, Герсону, Бройсу, Ниши, Гоулеру, Шаталовой, Гринизейшн и мн. др. Данные методы основаны, как правило, на вегетарианском подходе к питанию. К примеру, системы питания, как йога и аюрведа. Одной из самых популярных, а главное действенных противораковых систем питания является диета Моэрмана. Этот доктор жил и работал в Нидерландах в ХХ веке и умер в возрасте 96 лет. Кроме того, что врач сам прожил долгую жизнь, он еще и помог сотням людей вылечится от рака. Свидетельством этого являются исследование метода, которое продемонстрировало, что среди 150 пациентов, больных разными раковыми заболеваниями, 115 излечились не частично, а полностью. Но, несмотря на положительные результаты работы Моэрмана, его метод был признан не сразу. Представители медицинских кругов поддавали сомнениям противораковую диету нидерландского доктора, аргументируя свою критику тем, что система слишком проста. В нее входят вполне доступные для каждого продукты, она несложная и неизнурительная. Моэрману удавалось исцелять даже самых безнадежных онкологических больных, которым врачи
Savo komentarą parašysiu kiek vėliau, o kol kas perspausdinu tik oficialią informaciją iš VTEK internetinio puslapio
- Akvilei Kilijonienei pateikti rekomendaciją
Nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę byloją dėl piliečių teisių atkūrimo į nacionalizuotą turtą, skyrė drausminančią nuobaudą (1000 Lt. piniginę baudą) už teismo sprendimo nevykdymą Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorei Akvilei Kilijonienei. Vykdydama teismo sprendimą A. Kilijonienė pasirašė administracijos darbuotojų parengtą įsakymą, kuriuo nurodė jai skirtą baudą sumokėti iš Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus rezervo lėšų. Vėliau, paaiškėjus, kad privalėjusi baudą sumokėti iš asmeninių lėšų, A. Kilijonienė pinigus savivaldybei grąžino.
Komisijos nuomone, A. Kilijonienė privalėjusi iš karto sumokėti baudą iš asmeninių lėšų, o nesinaudojant vadovaujančio asmens tarnybiniais įgalinimais, tai daryti savivaldybės sąskaita.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad A. Kilijonienė yra Palangos miesto savivaldybės administracijos vadovė, valdanti šiai įstaigai skiriamus valstybės (mokesčių mokėtojų) asignavimus. Vadovaujantiems asmenims paprastai yra keliami aukštesni ne tik profesinės kompetencijos, bet ir profesinės etikos bei padorumo standartai. Nes tokie asmenys demonstruoja atitinkamą elgesio standartą ne tik visuomenei, bet visų pirmą – sau pavaldiems asmenims.
Komisija, priimdama sprendimą, atsižvelgė į: teisminių procesų, susijusių su piliečių teisių atkūrimo į nacionalizuotą turtą įgyvendinimu, problematiką; aplinkybes, kad teisminiai procesai, kurių rezultate A. Kilijonienei, kaip administracijos direktorei buvo skirta drausminanti nuobauda, prasidėjo dar 2007 m., - iki jai pradėjus eiti šias pareigas; kad A. Kilijonienė pasirašė administracijos darbuotojų rengtą įsakymo projektą pasitikėdama jų kompetencija; paaiškėjus, kad pasielgė netinkamai, klaidą ištaisė.
Atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą Komisija nusprendė A. Kilijonienei rekomenduoti ateityje griežtai laikytis Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje nuostatų, įpareigojančių valstybinėje tarnyboje dirbančius asmenis laikytis prievolės nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti bei nesinaudoti ir neleisti naudotis jokia valstybės ar savivaldybių nuosavybe, taip pat valstybei ar savivaldybėms nuomojama nuosavybe kitokia tvarka ir mastu, negu nustato įstatymai ar kiti teisės aktai.
Kaunas,
2012 m. gruodžio 01 d.
2012m. spalio 25d. Klaipėdos apygardos teismas priėmė Nutartį Civilinėje byloje Nr. 2S-1780-370/2012, kuria panaikino Palangos apylinkės teismo 2012-05-22d. Nutartį ir tenkindamas antstolės R.V. prašymą, paskyrė Jums 1000 lt. baudą mano naudai. Tai teisingas sprendimas, nes skirtingai nei Palangos apylinkės teismo teisėja Liucija PAULAUSKAITĖ, Klaipėdos apygardos Teismas įsigilino į esamą situaciją, tai yra į aplinkybes, į kurias, tarsi į kokį voratinklį, jau eilę metų mane vynioja jūsų šiandiena vadovaujama Palangos savivaldybė, taip galimai tikėdamasi suvaržyti mano teisėtus reikalavimus. Tuo tarpu jūsų pareiga yra teisingai atstatyti mano ir mano giminių nuosavybę į visą laisvą žemę.
Tai, kad šiandiena mes turime, pasakysiu liaudiškai – galiojantį denacionalizacijos įstatymą - yra ne jūsų malonė ar nuopelnas, o visos lietuvių gyventojų pasiekimas. Tame tarpe ir mano, bent jau kaip asmens dalyvavusio visuose, daugiau kaip dvidešimties metų senumo kraupiose išsivadavimo istorijose. Jūsų nuopelno tame, manau – nėra. Jau vien dėl jūsų jauno amžiaus jūs dar negalėjote įnešti kokį nors indėlį į tų dienų išsivaduojamuosius įvykius.
Kai prieš du metus tapote Palangos savivaldybės administracijos direktore, aš asmeniškai užėjau pas jus ir, tada rodės, pakankamai nuoširdaus mūsų pokalbio metu, jus užtikrinau: aš nepretenduoju į nieką kas man nepriklauso, tačiau tai kas priklauso, aš turiu atgauti ir to sieksiu visomis įmanomomis teisėtomis priemonėmis. Berods tada jums nurodžiau ir savo vienintelį minusą: esu „nesusipratęs“ tipas, todėl niekada nedaviau ir neduosiu niekam jokių kyšių... Nežinau ar tada supratote ir ar patikėjote tuo ką sakiau, tačiau aš kalbėjau viską atvirai ir be užuolankų, todėl norėdama – turėjote suprasti.
Nesiimsiu spėlioti kiek būdama šiame poste esate savarankiška priimti sprendimus jums priklausančiais klausimais, tačiau jei pasiryžote tapti direktore, savo pareigas privalote atlikti vadovaudamasi įstatymais, o ne kieno nors privačiais interesais. Priešingu atveju laikytina, kad ne tik neatliekate jums patikėtų darbų, bet ir piktnaudžiaujate savo tarnybine padėtimi. Kad Jūs tęsiate savo pirmtako Valerijaus Kuznecovo [ir dar anksčiau buvusių direktorių] savavaliavimo politiką, akivaizdu ne tik man. Tai, nors ir labai sunkiai, pradėjo suprasti ir teismai. Vis tik šį laišką rašau visų pirma jums, todėl kalbėsiu tik tiek, kiek tai sietina su jūsų veiksmais.
Nežinau kiek turite šešėlinių patarėjų ir kas jums vieną po kitos pakiša „saliamoniškas“ idėjas,
Prieš keturias dienas, savo straipsnelyje „Startavo A.Matulevičiaus administracinė byla. Pradžia neįspūdinga…“ aš vienu žodžiu užsiminiau, kad tą dieną buvau priėmime pas Ričardą PILIČIAUSKĄ, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininką. Šiandiena savo skaitytojams parašysiu kiek plačiau, nes pagrindo nerimauti, manau turiu. Gal gi kas nors ką nors patarsite, išsakysite savo nuomones, padiskutuosime apie tokias situacijas… Nes kažko asmeniško [konfidencialaus] čia nėra.
Kad suprantamiau būtų turiu padaryti nedidelę „ekskursiją“ į praeitį. Mano senelis iš Mamos pusės Kaune, Žaliakalnyje turėjo 37 arus žemės, šioje vietoje, tik jau nepilnuose 10 arų gyvenu ir šiandiena. Likusieji 27 arai šiandiena turi kitus – privačius šeimininkus, o dalyje stovi penkiaaukštis. Situacija kaip ir aiški – namai griaunami nebus, tai natūralu. Todėl už šią dalį žemės, sutinkamai su įstatymais apie nuosavybės atstatymą, man turi būti sutektas naujas žemės sklypas iki 20 arų, už likusį negrąžintą plotą atlyginant pinigais arba vertybiniais popieriais. Tą pripažino ir visos valdžios iki dabartinės, dominuojamos „didžiųjų kapitalistų ir tautos patriotų“ – TS-LKD [konservatorių]. Tiesa, pradžioje ir ši vyriausybė pripažino nuosavybės tęstinumą, bent jau raštu, tačiau po 20 metų laukimo [mano abu Tėvai teisingumo taip ir nebesulaukė], 2010 m. kovo mėnesį A.Kubiliaus vyriausybė nusprendė, kad pakaks apsimetinėti, reikia jau parodyti savo tikrąjį veidą okupacinės valdžios nuskriaustųjų žmonių atžvilgiu. Tai, žiūrint iš esmės, buvo ne kas kita, o pripažinimas, kad teisingumo dabartinėje Lietuvoje verti tik tie, kurie laiku „surado“ kelius kaip įtakoti tuos, kurių rankose atsirado valdžios svertai, lemiantys nuosavybės į nacionalizuotą žemę atstatymą, o atžvilgiu tų, kurie santūriau laukė teisingumo, vyriausybės nutarimu įteisinta nacionalizacijos tąsa.
Tokiu būdu 2010 m. kovo mėnesį buvo priimtas vyriausybės nutarimas kauniečiams sumažinantis neatlygintinai suteikiamos žemės plotą nuo 20 iki 12 arų. Fantastika ar ne? Ne Lietuvos valdžia kalta, kad vilkino nuosavybės atstatymą penktadalį amžiaus, o kalti žmonės, kurie nepasidavė pagundoms eiti neteisiniu keliu ir todėl vis dar neatgavo ne tik savo žemės, bet ir nesulaukė neatlygintinai skiriamos priemiesčio žemės? Skaitytojui turiu paaiškinti, kad mane 2011 metais pasiekė raštas, kad naujos žemės sklypo aš nebegausiu visai, nes man neva jau suteikta nepilni 10 arų žemės, o įstatymas numato, kad grąžinti mažiau nei 4 arai negalima.
Suprantama, TS-LKD vadovaujama vyriausybė, nerado savyje drąsos viešai pareikšti, kad nacionalizacija tęsiama, todėl pranešė, kad siūlo man parašyti prašymą gauti kompensaciją pinigais. Tik nurodyti kokio dydžio ta kompensacija, už realiai – milijoninės vertės žemę, „pamiršo“. Teko kreiptis su paklausimu, po ko gavau pribloškiantį atsakymą – man būtų sumokama tokia menka suma, kad jos pakaktų nebent Palangoje pailsėti porą savaičių. Po 20 metų teisingumo įtempto laukimo.
Esant tokioms aplinkybėms, kreipiausi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas atsakovu laikyti ne tik tradiciškai tokiose bylose įprastą Nacionalinę žemės tarnybą [ji labiau žinoma kaip Žemėtvarka], bet ir Lietuvos respubliką arba Lietuvos vyriausybę. Mažiau su teismais susiduriančiam žmogui gali kilti natūralus klausimas – o kam čia dar tą vyriausybę duoti į
Jau jaučiu savo skaitytojų šypsenas ir gal net mažą ironiją; tik pamanyk – pokalbis mintimis. Tačiau aš neturiu kito varianto, nes ponas K.Starkevičius tikrai nerastų motyvo leistis su manimi į gyvo žodžio diskusiją. Nežiūrint į tai, kad mums tekę bendrauti ir gyvai. Paskutinį kartą – prie Ramučių kultūros namų, kur jis buvo atvykęs su keletu kitų ministrų savo kadencijos pradžioje. Tada, prieš beveik ketverius metus, jam įteikiau raštą, kuriame detaliai įvardinau problemas, su kuriomis susiduriu siekdamas teisingo nuosavybės į nacionalizuotą žemę atstatymo. Po trumpo pokalbio, tada, likau laukti teigiamų postūmių: vis tik tikėjau šiuo žmogumi, nes jis man gyvenime kartą jau tarsi ir buvo bandęs padėti analogišku klausimu. Deja, „tarsi“ yra tarsi. Tada iki jo kadencijos, kaip Kauno apskrities viršininko, pabaigos buvo likę apie savaitė laiko. Dabar gi manau, kad nieko naujo nebūtų įvykę ir jei ta kadencija būtų tęsusis ilgiau.
Tiesą sakant, kai rašai kad ir kokį straipsnį, visada viliesi, kad jis pasieks ne tik atsitiktines ausis, bet ir adresatą. Tad kas gali paneigti, kad po šiuo pokalbiu gali atsirasti ir asmeniškų K.Starkevičiaus minčių tęsinys? Žinoma, bus-nebus, šiandiena nespėliosiu. O mano sumanyta schema, tikiuosi, niekam nepasirodys sudėtinga. Pokalbis čia bus suguldytas trimis eilėmis: korespondentas, ministras ir aš, Romualdas Matelis [paprastumo dėlei – visi inicialais]. Ir ketvirta eilutė – menamam ministro atsakymui.
Tiesa, iš anksto pabrėžiu vieną “smulkmeną” – man absoliučiai nepriimtina skambi gražbylystė – Žemės reforma. Jokiomis reformomis pas mus Lietuvoje nekvepia. Vyksta bolševikų kažkada nubuožintų Lietuvos žmonių tolimesnis alinimas, kuris vadinasi Nuosavybės atstatymu, tuo tarpu realybėje vykdomas sąmoningas nuosavybės NEATSTATYMAS.
| D.N. | - Jūsų vadovaujama ministerija siūlo panaikinti galimybę už valstybės išperkamą turtą atsiskaityti vertybiniais popieriais. Ar tai reiškia, kad Lietuvoje padaugėjo pinigų, kuriais galima atsiskaityti už žemę, o gal tos žemės, kurią galima grąžinti, miestuose daugiau atsirado? |
| K.S. | - Kol kas tokia mintis tik ministerijos viduje cirkuliuoja. Tikrai daugiau pinigų neatsirado. Juo labiau pagal rinkos vertę mes tikrai su savininkais negalėsime atsiskaityti. Pirmiausia tai būtų nesąžininga, nes ką tuomet pasakytų žmonės, kuriems nebuvo atlyginta pagal rinkos vertę. Be to, tai yra neįmanoma, nes yra apskaičiuota, kad, norint su visais likusiais atsiskaityti pagal rinkos vertę, reikėtų apie 30 mlrd. litų. Iš kur tokius pinigus gausime? |
| R.M. |
- Ministre, |
Tagged in Wordpress.com: A.Kubilius, K.Starkevičius, Konstitucija, korupcijos šleifas, N.Jonikienė, nekilnojamasis turtas, Nerijus Valatkevičius, nesąžiningos sąlygos, nuosavybės atstatymas, rinkos kaina, teisingas atlyginimas, teisingumas, valstybė, žemės kaina [išgalvota],
Teisūs buvo komentatoriai, kurie perskaitę mano Atvirą pareiškimą premjerui A.Kubiliui [spausti ČIA], rašė, kad vargu ar sulauksiu jo atsakymo. Ima aiškėti, kad šio mano rašto kelionė kartojasi. Kai prieš metus laiko rašiau ministrui pirmininkui kitą atvirą laišką, jis taip pat buvo persiųstas į ŽŪM, o iš ten nukeliavo į Nacionalinę žemės tarnybą... Tai galite pamatyti čia
Tačiau aš nesuprantu tokio vadovavimo valstybei stiliaus, todėl šiandiena pat, vos gavęs kanclerio pavaduotojo O.Romančiko laišką, išsiunčiau jam paklausimą ar pats premjeras jį įpareigojo persiųsti mano raštą į ŽŪM. Deja, išsiuntus laišką su grifu patvirtinti gavimą, netrukus atskriejo žinutė, kad iki gegužės 10 d. šis pareigūnas atostogauja. teko persiųsti raštą dar kartą, šį - tiesiai kancleriui D.Matulioniui. Jūsų įdomumui šis trumpas susirašymas...
p. Deividui Matulioniui,
Ministro Pirmininko
Kancleriui
Romualdo Matelio,
Gyv. Xxxxxxxx XX-XX
Kaunas, XXXXX,
2012 m. balandžio 30 d.
PAKLAUSIMAS
Šiandiena gavau LRV kanclerio pavaduotojo O.Romančiko pasirašytą raštą [ruoštą p. D.Strodomsko] Nr. M-831/33-243, kurio originalas išsiųstas į Žemės ūkio ministeriją. Juo Žemės ūkio ministerijos prašoma, kad išnagrinėtų mano „pareiškime keliamus klausimus“ [tai mano 2012 m. balandžio 22 d. Viešas pareiškimas – paklausimas Premjerui Andriui KUBILIUI, kopiją prisegu].
Šį pareiškimą aš buvau adresavęs A.Kubiliui su prierašu – asmeniškai, todėl noriu sužinoti ar ministras Pirmininkas jį skaitė asmeniškai ir ar jo nurodymu šis mano raštas persiųstas ŽŪM.
Tuo pačiu, jei tai padaryta be Premjero nurodymo, norėčiau gauti informaciją kieno nurodymu ir kodėl priimtas toks sprendimas. Nes mano rašte keliami klausimai ne apie Žemės ūkio ministerijos veiklos klausimus, o LR Vyriausybės priimtus teisinius aktus.
Šį paklausimą siunčiau gauto atsakymo autoriui, p. O.Romančikui, tačiau netrukus atskriejo automatinis pranešimas su tekstu „Esu atostogose. Darbo vietoje
Lietuvos Respublikos Vyriausybės Vadovui,
Premjerui Andriui KUBILIUI
Gedimino pr. 11, Vilnius,
01103 mptarnyba@lrv.lt
2012 m. balandžio 22 d.
Romualdo MATELIO,
Xxxxxxxx g. xx-xx Kaune,
XXXXX, reromaka@mail.ru
.
VIEŠAS PAREIŠKIMAS – PRAŠYMAS
-
[показать] - Kuriame Lietuvos ateitį? Puiku, tik ar teisingą ateitį kuriame?
Ponas Premjere. Jūsų vadovavimo laike, nors ryškesnių poslinkių žemės nuosavybės atstatymo piliečiams klausimais, kurių nuosavybė okupacijos metais buvo neteisėtai nusavinta, tarsi ir nepasijuto, tačiau kai kurių „judesių“ atlikta. Ir, deja, man pavyko patirti ne tuos, kurie džiugintų, o priešingai: Jūsų vadovaujamų ministerijų kai kurie priimti nutarimai ir kitokie norminiai dokumentai leido pastebėti, kad jie ne tik, kad savo esme nenukreipti teisingumo atstatymo linkme, bet ir padaryti pažeidžiant LR Konstituciją ir galiojančius įstatymus.
Kadangi iš asmeninės praktikos žinau, kad nesate mėgėjas pats atsakinėti į Jums adresuotus paklausimus, o persiunčiate juos į ministerijas, o iš viešųjų informacijos šaltinių jau tapo visuotinai žinoma, kad Jūsų nuomonė ne visada sutampa su ministrų nuomone, šio rašto pradžioje noriu išreikšti prašymą, kad į šį mano paklausimą atsakytumėte asmeniškai: gal gi Jūsų asmeninis požiūris į nuosavybės atstatymą netikėtai sutaps su manuoju, o tai man būtų didelis palengvinimas mano be galo nelengvoje kovoje už teisingą nuosavybės į mano tėvų turėtas žemes atstatymą. Be to - kas svarbiausia – šiame rašte kalbėsiu apie dokumentus, kuriuos yra išleidusi vyriausybė, o ne atskiros ministerijos.
Nors savęs nelaikau naiviu, vis tik pabandysiu paprašyti ir rasti galimybę priimti mane asmeniškai, nes mano nuosavybės atstatymo problema itin didelė ir akivaizdi, be to ji susijusi net su trimis Lietuvos regionais.
Norėdamas, kad galima būtų sklandžiau viską išdėstyti ir šiuo laišku stengdamasis itin neišsiplėtoti, pateiksiu tik du klausimus ir juos išdėstysiu dviemis atskiromis dalimis.
I dalis. Apie lygiaverčių sklypų suteikimą Kauno mieste
Visą vilties į būsimą teisingą nuosavybės atstatymą laikotarpį Kauno miestui galiojo žemiau esanti nuostata:
„Kauno mieste naujų žemės sklypų, kuriuos kaip atlyginimą piliečiams už nuosavybės teise turėtą žemę, gyvenamuosius namus, jų dalis, butus numatoma perduoti individualiai statybai ir kitai paskirčiai, dydis“
|
Vietovės pavadinimas |
Naujų žemės sklypų miestuose dydžiai, hektarais |
|
|
Numatoma perduoti individualiai statybai |
Numatoma perduoti sodams, daržams ir kitoms panašioms | |
50 metų trukusi sovietinė okupacija, tai laikotarpis, kuris prarijo ištisas kelias kartas. Kai kas taip niekada gyvenime ir neprisilietė prie Lietuvos Nepriklausomybės: jie gimė narve, pagyveno tam tikrą tarpsnį ir… išėjo į ten, iš kur nebegrįžtama. Gaila tų žmonių, todėl tarsi nežymią paguodą matome tame, kad vis tik didesnė tautos dalis per savo gyvenimą bent kažkiek matė ir laisvės. Kas jaunystėje buvo spėjęs įkvėpti gaivios Nepriklausomybės gūsį, kas jau gerokai senstelėjęs sulaukė išsvajoto tautos savarankiškumo. Bet ar tikrai sulaukė? Šiandiena šia tema galima ginčytis tarpusavyje iki nukritimo ir neprieiti vieningos nuomonės. Keista? Gal ne taip jau ir keista. Nes ilgus metus mus supusios sąlygos, deja, daugeliui spėjusios tapti natūraliomis, nebe visiems leidžia suvokti kur esame ir ko taip ilgai troško mūsų tėvai ir senoliai. Adaptavusis brandaus socializmo sąlygomis, nebe kiekvienam pavyksta suvokti kas yra gėris ir kokį nuostabų jausmą jis gali sukelti, jei jį teikiame savo broliams ir seserims, draugams ir net visai nepažįstamiems. Už tai daugumai labai puikiai suprantamu tapo arši ir bekompromisinė kova dėl bet kurios, reikalingos arba visai nebūtinos materialinės vertybės. Ženkli dalis mūsų žmonių nustojo skirti gėrį nuo blogio, o sąžinė tapo tik paplėkusia praeities atgyvena. Pilnos piniginės prasibrovė į visus gyvenimo švyturius, o jų klastinga šviesa atėmė mus supančios aplinkos realų suvokimą. Valdžia, kas automatiškai ėmė garantuoti šiuos pseudo šviesulius, tapo vieninteliu gyvenimo troškimu.
Kaip nebūtų liūdna daryti tokias konstatacijas, dar liūdniau suvokti, kad buvusi tarybų valdžia čia ne pagrindinė kaltininkė. Taip, ji demoralizavo didelę žmonių dalį, tačiau net ji pati savyje nebuvo tokia be gailesčio žiauri ir abejinga blogiui, kokią turime šiandiena. Ne, tegul nesupyksta tie, kuriems pasirodys, kad teisinu sovietinę okupaciją - to jokiu būdu negalėčiau daryti jau vien todėl, kad mano sąmonėje neišoperuojamai įaugę tie nežmoniški genocido metai, kai didžiąją imperiją valdė despotai stalinai, dzeržinskiai ir berijos. Atėmę iš manęs galimybę kada nors matyti savo dieduką, priešokupacinės Lietuvos armijos karininką, sušaudytą Sibiro politinių kalinių kalėjime. Tačiau kaip bet kokios gamtos stichijos, taip ir kraugerių epocha vėliau atslūgo ir mano kartoje jau gyveno tik pasyvioji baimė. Kalbu apie tą jausmą, kurį mums daugeliui, slapčia, savo be galo karčios patirties rezultate, buvo įskiepyje Tėvai. Laimei, bent jau mano karta, gimusieji keletą metų po rezistencinio pasipriešinimo
Skaitau šiandiena Gerb. V.Landsbergio kovo 14 d. straipsnį “Melagių šurmuliai“ ir savyje pasijuntu labai nemaloniai. Tema politinė, svarbi tarptautinių santykių su Lenkija, prasme, tačiau akys, deja, užkliūna už tokio pat melo, koks aprašomas ir lenkų adresu. Na, melu gal vadinti per drąsu, gi galimas atvejis, kad mielas Kazys Starkevičius kokiam nors privačiam pokalbyje jam pateikė tokią “tiesą”. O profesoriui, tikriausiai nesuklysiu manydamas – Konservatorių partijos steigėjui, gi tiesiog labai sunku būtų nebetikėti visais savo senaisiais bendražygiais. Kaip ir man: galvoti, kad Vytautas Landsbergis sąmoningai meluoja, nors žino visai kitokią tiesą. Norėtųsi pamiršti šį perskaitytą straipsnį, bet negaliu. Nes tada tapsiu tarsi bendrininku to gyvenimo, iki kurio atėjo šiandiena Lietuva. Gi būtent mūsų pačių,- pašnekovų ar oratorių iš įvairių tribūnų skirstymas į gerus ir blogus, nutylėjimas klausant netiesos žodį ir panašūs poelgiai šiandieninę Lietuvą pavertė valstybės butaforija, jei taip dar galima išsireikšti. Be tiesos ir net be vilties į jos įmanomumą.
Tegul siunta ant manęs kiek nori tie, kurie seniai vienas kitam yra įrodę koks negeras yra Vytautas Landsbergis, bet aš niekada nebuvau jo aklas kritikas. Ir bendrai nebuvau tarp jo nemėgstančiųjų. Kiekvienas gyvenimą pažįstame kiek kitaip, kiekvienas skirtingai gebame įsijausti į situacijas, kurių veikėjus matome tik ekrane arba girdime juos per mikrofonus. Todėl bet kada, kai girdėdavau vienas už kitą labiau besiveržiančius pasisakyti koks jis egoistas ir melagis, savyje tai vertindavau kitaip. Bet tema ne apie profesorių. Tema apie jo šviežiausius teiginius straipsnyje.
Nemanau, kad vertėtų perkėlinėti pas save visą straipsnį, tuo labiau, kad didžioji jo dalis nesusijusi su žemės grąžinimu. Tačiau kelios vietos ten man atrodo šventvagiškos. Arba be rimto pasiruošimo. V.Landsbergis – europarlementaras, todėl tikėtina, kad Lietuvos vidaus klausimams skiria vis mažiau analitinį dėmesį. Tik aš gal, jei nežinočiau tikros padėties, nei nesiimčiau ko nors rašyti. “Melagių šurmulių” autoriui gavosi kitaip… Aš tikrai pabandysiu surasti kokį nors kontaktą su profesoriumi ir pats pirmas parodyti jam šį atsakomąjį savo straipsnį Jei pavyks. Bet tikiuosi. [показать]
Minimame straipsnyje skaitome va tokį sakinuką: “<…> visoje Lietuvoje ligi šiol dar yra neatgavusių ir stumdomų po įstaigas arba teismus; tačiau galų gale žemės nuosavybės dalykai sureguliuoti, grąžinus arba kompensavus per 95 proc. pageidavusių savininkų bei palikuonų”. Negaliu nepaklausti, nors tai bebūtų tik mano pokalbis su pačiu savimi, apie ką profesorius galvoja sakydamas “Kompensavus”? Mano supratimu kompensacija yra tokia atlyginimo forma [dažniausiai] pinigais, kuriuos pasiėmęs gali įsigyti kitą, analogišką tokios pat vertės daiktą. O jeigu su tuo sutiktume, reiškia kompensacijos niekada [gal išskyrus išimtinus atvejus] Lietuvoje dar nebuvo. Tiek Konstitucinis teismas, tiek ir galiojantys Lietuvos įstatymai nedviprasmiškai tvirtina – už nuosavybę turi būti TEISINGAI atlyginta. Tačiau teisingumu, jei žemė natūra turėtoje vietoje negrąžinama, net nekvepia. Tas teisingumas jau nebūtų teisingumu, jei gautume už turėta [arba paveldimą] žemę du kartus mažiau. O kaip pavadinti teisingumą, kuris yra mažesnis 200 kartų?
Tačiau savo skaitytojui galiu pasirodyti tuščiažodžiautojas, jei
Mitingas šeštadienį, kovo 17 dieną, 14 valandą, prie Seimo
Pilietinė akcija Už Lietuvą! Už teisingumą!
Rytoj, šeštadienį, kovo 17 dieną, 14 valandą, prie Seimo, Nepriklausomybės aikštėje Vilniuje įvyks pilietinė akcija Už Lietuvą! Už teisingumą!
Tai vasario 22 dieną prie Prezidento rūmų surengto mitingo, reikalavusio, kad valdžia atkurtų valstybėje teisingumą, išskaidrintų politikų ir šešėlinio verslo ryšius, tąsa.
Lietuvos piliečiai kviečiami šį šeštadienį susirinkti prie šalies Parlamento ir dar kartą pareikalauti, kad būtų kuo greičiau išviešinti visų partijų, aukštų politikų, teisėtvarkos ir slaptųjų tarnybų pareigūnų ryšiai su nusikalstamomis struktūromis. Taip pat raginama atkurti teisingumą – nedelsiant sugrąžinti į pareigas be pagrindo nušalintus Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos vadovus generolą Vitalijų Gailių ir majorą Vytautą Giržadą. Reikalaujama atleisti iš pareigų ne tik vidaus reikalų ministrą Raimundą Palaitį, bet ir generalinį prokurorą Darių Valį bei jo pavaduotoją Darių Raulušaitį, o į šias pareigas paskirti principingus, sąžiningus ir profesionalius pareigūnus.
Akcijos dalyviai kviečiami paraginti Seimą susigrąžinti Tautos Atstovybės galias. Reikalaujama, kad Seimas užtikrintų parlamentinę Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Generalinės prokuratūros kontrolę, sutramdytų VSD pareigūnų savivalę ir jų neteisėtą kišimąsi į visuomenės gyvenimą. Akcijos rengėjai ragina nedelsiant išviešinti VSD vykdytos kabinetinės „liustracijos“ duomenis ir išlaisvinti buvusius KGB bendradarbius Seime, Vyriausybėje, teisėtvarkoje, žiniasklaidoje nuo dabartinio VSD šantažo.
Seimas kviečiamas atstatydinti parlamento vadovus – Seimo vicepirmininką Algį Čapliką, Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininką Stasį Šedbarą, Žmogaus teisių komiteto pirmininką Arminą Lydeką. Taip pat Parlamentas raginamas įsteigti ypatingojo prokuroro instituciją Vytauto Pociūno, Kauno pedofilijos ir žudynių, Eglės Kusaitės, kitų galimų VSD bei Generalinės prokuratūros nusikaltimų ir politinės korupcijos byloms ištirti.
Pilietinės Akcijos organizatoriai – į grupę Už teisingumą susibūrę Nepriklausomybės Akto signatarai Bronislovas Genzelis ir Romualdas Ozolas, Seimo narys Naglis Puteikis, visuomenininkai Alvydas Medalinskas, Šarūnas Valentinavičius, Audrius Nakas ir Darius Kuolys – kviečia visuomenę susitelkti ir pasiekti, kad šalies valdžia stotų ne nusikaltėlių, bet valstybės pusėn. Primindami šv.
Маn vis kirba mįslė: nejaugi sekasi tiems, kurie is grynai aferizmo paskatų be perstojo siuntineja laiskus į forumus, googlegrupes, privačias pašto dezutes ir t.t. ir prisistatinėja už karalius, princus ir kitokias kilmingas personas arba rašo, kad pamatę mūsų anketas įsimylėjo ir nori būtinai susipažinti? Kai kurie rašo tiesiai, kad neturi [LAIKINAI] kur padėti vieną kitą milijoną, todėl prašo tavęs pateikti savo sąskatos numerį, į kurį tuoj pat praves didelę pinigų sumą, nes tu jiems esi labai patikimas bičiulis. Bet, sprendžiant iš katastrofiškai daugėjančio tokio spamo, galima manyti, kad kasdiena per pasaulį tokių aukų randama ne viena.
Kita vertus tokie afersitai gi pavydėtino darbštumo žmonės: surašyti tokią begalę laiškų, kokias išsiuntinėja jie, tikrai nelengvas darbas. Net ir puikiai susivokiant kaip lengvai pasispaudžia elektroninio pasto mygtukai. Į juos gi vis tiek reikia surankioti realiai egzistuojančius pašto adresus.
Paprastai mes įprate visa tai nurašyti ant kalinių, kurie neturėdami ką veikti taip uždirbinėja sėdėdami savo kamerose. Bet man atrodo, kad tuo užsiima ne tik jie. Ko blogo tai daro ir programuotojai, gal būt net įvairių šalių spec tarnybos. Na tiek to, šios mįslės neįminsiu niekada, bet mano patarimas - būkite budrūs, neprasidėkite, nes jei net pažįstami ir draugai nenori grąžinti skolų, svetimi jums dovanų nesiųs tikrai.
Šioje temoje atminčiai ir jūsų žiniai perspausdinėsiu tokius sau gautus laiškus, gal kam nors bus įdomu juos paskaitinėti.
[на литовском яз.]
~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~
~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~
Я глубоко убежден, что не только я белый ворон, получаещий разные "приятные" письма с незнакомцов со всего мира. Думаю и ты их получаешь. И возможно больше меня. Эти письма приходит и от красоток, которые увидев твое фото, влюбились, и от разных принцов и даже королей, которые просит указать номера своих банковских счетов, не которых они хотят временно перевести несколько миллионов, так как тобою очень доверяет. Разумный человек понимает, что это голые аферы и имеет одну единственную цель - тебя обокрасть. Однако постоянно возрасстающее количествво таких писем, заставляют задуматься - а может быть им все таки нередко удается таким образом выманивать немелкие суммы?
Кто они?
Принято такой "бизнесс" списывать не заключенных. Однако мне кажется что круг таких деятелей гораздо шире. Почему то, по стилю мне хочется верить что этот хобби не только тюряг. Почему то думаю, что в числе таких респондентов немало и программереов и даже представителей спрец служб разых стран.
Будьте осторожны. И предлагаю вам "сверку часов": я буду пополнять нижеизлагаеммый перечень писем на оригинальном языке, а вы иногда заходите сверить получаеммые свои письма. Может быть у нас общие "друзья"? :))) Хотя бы вряд ли. Ведь они пастоянно меняют свои "личные данные". :)
~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~
________________________________________________________
1.
I am a lawyer E.Elizerbeth, personal lawyer to Mr.Andrey till he dead.He left a fund of Euro15.400 million in the Bank here and don,t have to because it would be terminated at the Bank, and I
Nors intuityviai tarsi jaučiu, kad mano skaitytojų gretose tarsi daugiau vyresnių skaitytojų, žinau, kad užeina ir jaunimas. O jie gal ne viską pamena, ne viską žino iš tų laikų, kas man atrodo tarsi buvę vakar. Taigi, keliais žodžiais apie tokius tolimus ir tuo pačiu artimus perestroikos laikus… . [показать] . [показать] Jei iki M.Gorbačiovo pradėtos demokratizacijos ar kaip tą laiką bepavadintum, darbinės veikos srityje gyvenome pakankamai santūrų ir monotonišką gyvenimą, tai pradėjus liberalizuoti individualią, o kiek vėliau ir kooperatinę veiklas, Lietuvoje gyvenimas tarsi užvirė. Suaktyvėjo entuziastingi žmonės, kurie troško veikti plačiau, turėti daugiau ir siekė gyventi pagal sugebėjimus. Deja, šiuo metu „entuziazmą“ rodyti ėmė ir nusikalstamas pasaulis, kuris pajuto nebaudžiamumą ir ėmė elgtis tolydžio vis labiau šokiruojančiai. To pasekmėje pradžioje ištuštėjo restoranai, nes juose būti tapo pavojinga, vėliau ėmė tuštėti ir gatvės. Bent jau tamsiu paros metu. Nuo cenzūros vis labiau atrišama spauda pradėjo garsinti įvairias kriminalines kronikas, o turguose pradėjo suktis taip vadinti nuoperskai – antpirščiai, po kuriais būdavo pametinėjamas juodas angliukas ir žaidėjas [paprastai pasirinkta auka] turėdavo atspėti po kuriuo iš jų jis liko kai visi trys antgaliai sustabdomi. Formavosi taip vadinamos šešėlinio pasaulio šeimos. O joms augant skleidėsi vėl ir vėl nauji nusikalstami akibrokštai, savo apimtimi primenantys visas vaivorykštės spalvas. Spauda paskelbė, kad mafijozai iš čigonų ėmė reikalauti mokėti duokles už lietuvišką orą, o nepaklūstantieji būdavo fiziškai „apdorojami“. Bet čigonų Lietuvoje ne tiek jau daug, tad „apetitą“ imta tenkinti ir savųjų sąskaita. Tuo metu viena geriausių automašinų Tarybų sąjungoje buvo laikomas 7-tas Žiguli [arba VAZ]. Kauno, o ir kitų Lietuvos miestų „šeimos“ nutarė, kad su septintukais važinėti gali tik jų leidimą gavusieji. O tai būdavo arba jiems priklausantys autoritetai arba už tokią galimybę susimokantys žmonės….
Toliau nebekapstydamas praeities, noriu skaitytojo paklausti: ar Jums tai neprimena dabarties? Bus apmokestintos prabangios / brangios mašinos? Ir tie pinigai eis į „kasą“? Tiesa, šeimynine kasa vadintos rinkliavos dabar skamba solidžiau – biudžetas. Tik ir anų laikų kasa ir dabartinis biudžetas turi daug panašumų. Tiek savo užpildymu, tiek ir ištuštinimu. Bent jau man. Nes nei tada, nei dabar nelabai bandoma atsiskaityti už biudžeto panaudojimą. O galvoti apie pasitarimus su tauta negali būti nei kalbos. Su naiviu sarkazmu tad galima paspėlioti – gal gi tuometinės šeimos jaunimas suaugo? Ir gal dabar šias tradicijas bando tęsti valstybiniu mastu? Norėčiau klysti, bet kol kas nerandu tvirtų argumentų kitokiai nuomonei.
Bet nebūdami valdžioje ar arti biudžeto, gal tiesiog pilietiškai pasvarstykime apie tai ką skubama pradėti daryti. Nesigilindamas į konkrečius teisinius aktus, paprasčiausiai, iš bendro teisinio išprusimo žinau, kad už vieną nusižengimą negalima bausti du kartus. O kaip su tais nusidėjėliais, kurie dirba ir uždirba daug? Ar juos galime bausti kelis kartus už tą patį? Už tai, kad jie turi daugiau nei vidutinis žmogus, pinigų? Regis ne. Regis, kad vardan to, kad būtume civilizuota ir bent kiek teisinė valstybė, turime apsispręsti ir „bausti“ tik vieną kartą. Taigi, normaliu atveju atskaitos tašku turėtų
Tarybų valdžia, nors nežmoniškai siekė priversti savo piliečius atsižavėti pinigų ar turtų vaikymosi, vis tik iki tokio absurdo nepriėjo. Indėliai Taupomosiose kasose nebuvo apmokestinti niekada. Tiesa, jei pas tave atsirastų itin didelės sumos, galima būdavo tikėtis, kad būsi iškviestas į taip vadintą OBChSS ir tavo įplaukos bus ištirtos pakankamai nuodugniai, po ko gal bus ir nacionalizuotos. Tą visi žinojo, todėl tie, kurie valstybinį turtą vogė dideliais kiekiais, pinigų į bankus paprasčiausiai nei nedėjo. Nežinau kokias konkrečiai slaptavietes turėjo tarybiniai milijonieriai, bet tai, šiuo atveju ir nesvarbu. Pagal paskutiniųjų dešimtmečių tautosaką, sakykime, kad tokie žmonės pinigus laikė kojinėse. Dabar, mes turime vis labiau įsivažiuojantį privalomąjį turto deklaravimą, kurio vienintelė paskirtis yra užtikrinti visų mūsų turimų įplaukų ir turto skaidrumą ir švarumą. Aš tikiu, kad ši sistema gal ir prastai veikia arba neveikia visai, tačiau ar tai gali būti stimulu ir toliau vykdant prievartinį deklaravimą, lygiagrečiai imantis tarsi dar ir papildomų svieto lyginimo procesų? Ir šiuo atveju, kai kalbama apie apmokestinimą jau nuo 400 lt., siekiančių metinių palūkanų, ar tai ne grubus žmogaus teisių pažeidimas? Juk tie pinigai, kurie užtikrino palūkanas, jau kartą ir taip solidžiai sumažinti įvairiomis mokesčių formomis. Ir dabar laikoma, kad papildomai uždirbti 33 litai per mėnesį yra prabangos uždarbis?
[показать] Kokį signalą siunčia normaliam, taupiam žmogui toks įstatymo punktas? Atsakymas visai paprastas: gyvenk su lyg šia diena. Išleisk viską ką uždirbai! Neruošk perspektyvos sau ir savo vaikams!
Kokią ekonominę prasmę tai suteiks visuomenei? Atsakymas ir vėl lengvai suvokiamas: kiekvienas sąžiningai uždirbantis ir normaliai mąstantis žmogus, kaip anų laikų nedemokratijos sąlygomis ir vėl bus priverstas sukti galvą kaip išvengti naujų Valstybės lupikavimo mokesčių. Dėl to galimai dažnai taps įstatymų pažeidėju, o reiškia nusikalstančiu žmogumi. Dalis tikrai atsiims savo indėlius ir rizikuos juos laikyti namuose. Tuo tarpu judresni ir veiklesni žmonės pinigus ims išvežinėti į užsienio bankus. Ir, bandant nuspėti atsargiųjų maršrutus, galimai savo pinigus patikės Rusijos ar Baltarusijos bankams. Nes labai įmanoma, kad pagal atsirasiančius naujus, Europos Sąjungoje įsigaliosiančius teisinius aktus, ES šalių bankai privalės teikti informaciją Lietuvai apie indėlininkų iš Lietuvos laikomas santaupas. Dalis piliečių, kurie turės mažas sumas, jas rizikuos užrašinėti ant kitų, savų lėšų neturinčių fizinių asmenų, o tai tikrai ne visada pasiteisins. Prasidės naujos
[показать] Pastarosiomis dienomis žiniatiekoje, o ir prie įvairių staliukų, dažnos diskusijos apie naująją Lietuvos valdžios mokesčių politiką. Kitaip ir būti negali, nes suruošti siurprizai, panašu, palies vos ne kiekvieną žmogų: vienus labai aštriai, kitus vos pastebimai. Nežiūrint to, daugelis džiūgauja, o stambesnės žuvys drebia priekaištus ir kuria pseudo teorijas. Kitaip gal ir būti negali, toks jau tas mūsų drumzlinas gyvenimas, kad dažnai be priežasties krykštaujame kai kažkam nepasiseka, o kartais gailimės to, kuris vargu ar to gailesčio vertas.
Žiūrint į tai, kas paskubomis sukurpta, negalima nesutikti, kad seimas ir vyriausybė savo veiksmais primena skęstančio laivo denyje besiblaškančius jūreivius. Mokesčiai nustatyti be jokios analitinės logikos, be pamatuoto aptarimo tarp savų ir su tautos atstovais. Nieko nepadarysi, gyvename lietuviškoje demokratijoje, kuri, bent man, visada panaši į aukščiausią diktatūros išsivystymo formą. Kai kas sako, kad vis tik demokratija pas mus akivaizdi, nes galima rašyti ir kalbėti tai, ką manai. Ačiū už bent šią galimybę, tačiau tai tik vienas, mūsų sudėtingo statinio kampinis akmuo. O kur visa kita?
Nebuvau seimo salėje, kai buvo priiminėjami naujieji įstatymai. Apie juos težinau iš spaudos, kaip ir dauguma mirtingųjų. Tačiau vaizdas toks, kad bene trys ar keturi seimūnai iš pusantro šimto, padėliojo iš tribūnos savo sapnus ir jiems pritarta. Neabejoju, kad netrukus bus dar daug korektūrų ir pakeitimų, tačiau ar tai puošia Lietuvą? Žinoma, kažkas su džiaugsmu man pasakys seną, jau seniai atsibodusią frazę, kad net civilizuotieji italai ar intelektualieji japonai seime susimuša – suprask, Lietuva tokiame fone atrodo tiesiog labai puikiai. O po kurio laiko, gal kas nors užsakys kokį pagiriamąjį straipsnį kokiame nors suvargusiame bulvariniame Londono laikraštėlyje ir su pasimėgavimu rodys tautai – va kaip šiltai apie mus rašo Vakarai.
Bet grįžtu atgal prie šiandiena pasirinktos temos – brangaus [arba milijoninio] nekilnojamojo turto apmokestinimo. Iš esmės tai gal ir nėra pati didžiausia blogybė iš viso priimto įstatymų paketo. Ir gal visai ne blogybė, bet ne todėl, kad manyčiau, kad valstybės biudžetas yra pagrindinė to priežastis. Ne, apie valstybės biudžetą sutikčiau kalbėti tik tada, kai matyčiau, kad kitų būdų jau nebėra. O dabar, prisimindamas Michailo Gorbačiovo mėgtą terminologiją, turiu pasakyti, kad dar niekas realiai nebandė išieškoti visų įmanomų vidinių rezervų. O, bent kiek mąstančiam žmogui, manau, turėtų būti aišku, kad nuo to būtina pradėti. Aš jau esu rašęs savo straipsniuose [blog‘uose], kad niekaip nepateisinami prabangūs SODRŲ rūmai. Ir čia kalba eina ne tik apie pastatų kainas, kurios išleistos akivaizdžiai iš mūsų visų lėšų, bet ir apie jų neekonomišką architektūrinį sprendimą. Lietuvos visų finansinių vargų, lyginant su Vakarų šalimis, viena iš pagrindinių bėdų yra tai, kad gyvename šalto klimato zonoje, kur vos ne pusę metų turime šildytis. O tas šildymas mums brangus, gerokai brangesnis už kur kas šaltesnėje zonoje gyvenančius rusus. Nes jie turi dievo skirtus gamtinius išteklius. Net neįmanoma lyginti mūsų priverstinių nuostolių su tais kraštais, kur žiemos tik simbolinės. Už dujas, kol kas pagrindinį šilumos šaltinį, rusiškąjam Gasprom‘ui mes mokame milžiniškus pinigus. Tiek savo būstuose, tiek visuomeninės paskirties patalpose, tiek ir bet kurioje darbovietėje. Tačiau mokėti, kai to nėra būtina argi protinga? SODROS vien Kauno skyriuje, aš drįsčiau teigti, –
Nors Lietuvoje gerai žinomas apžvalgininkas ir politologas Alvydas Medalinskas "Lietuvos žinių" laikraštyje Straipsnyje
Teisėtvarkos ir teismų kalėdinė dovana Lietuvai
plačiai aprašė prieškalėdinį intervių su STT direktoriumi Žimantu Pacevičium, FNTT direktorium Vitalijum Gailium, generalinio prokuroro pavaduotoju Darium Raulušaičiu ir Vilniaus apygardos teismo pirmininku Artūru Šumsku, mane itin sudomino viena vieta, kur Generalinio prokuroro pavaduotojas išreiškė tokią mintį:
"Aukštesnis prokuroras turi teisę patikrinti bet kurį prokuroro priimtą proceso sprendimą. <...>“
Malonu skaityti šias D.Raulušaičio mintis. Tuo labiau, kad dar šią vasarą, kai lankiausi pas jį priėmime dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Palangos vadovų piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi atstatant nuosavybę į žemę, jis buvo kitokios nuomonės. Su džiaugsmu savyje dabar manau, kad man pavyko įtikinti Gen. Prokuroro pavaduotoją, jog tikrinti pavaldžius prokurorus yra ne tik aukštesniųjų teisė, bet ir pareiga. Tiesa, tokios mintys man kilo jau grįžus namo, kai po 20 dienų gavau raštą apie pradedamą ikiteisminį tyrimą. :)
Belieka viltis, kad Ž.Pacevičiaus tarnybos Klaipėdos padalinys atliks jiems pavestą darbą tinkamai.
Jau Tarybų Sąjungai smarkiai braškant per siūles, daugelis mūsų, Lietuvos gyventojų, vylėmės artėjančia aušra. Aušra, kuri nušvies mus begaliniu skaidrumu: nebeliks blato ir kyšių, nebebus vagysčių, nes kiekvienas dirbs Tėvynei. Ir dirbs tiek, kiek pajėgs. Ir uždirbs kiek norės. Tikėjomės, kad esame geresni nei atėjūnai, svajojome apie geruosius Vakarus, apie demokratiją, kuri užtikrins laisvą žmogaus valią gyventi pagal pasirinktą modelį, manėmės, kad tautos vienybė nuo šiol bus pavyzdinė ir ateityje mums nebebaisios jokios okupacijos, nes pasaulis dabar jau kitoks, civilizuotas, apsiskaitęs ir išprusęs. Jau ir iki tol žinojome, kad ten, už mūsų geležinės sienos, daugumoje klesti gėris ir tik dar kur ne kur, trečiojo pasaulio šalyse plyksteli kariniai konfliktai, tačiau jie netrukus nutyla kaip atsitraukiančio perkūno garsai.
Bet gi pamiršę buvome, kad kartais rami naktis, kad ir kokia tamsi ji, gali būti ne tokia gūdi kaip išaušęs apsiblausęs rytas. O tokio, deja, sulaukėme. Nušvitusi padangė parodė, kad aplink nieko panašaus į tas iliuzijas, kurias puoselėjome: nebelikę to grožio aplink mus, visi pavargę ir suirzę, alkani ir nualinti. O ir Vakaruose nebėra tų švyturių, apie kuriuos mums pasakojo tie, kuriems per stebuklą kartais pavykdavo pamatyti pasaulį. Kaip kamparas išgaravo tautos vienybė, ne tik čia, Lietuvoje, bet ir tarpe tų, kurie peršoko Lamanšą, Baltiją ar net Atlantą. Mažai teisių turėję anksčiau, likome visai beteisiai mulkiai ir tik patiems atkakliausiems, rizikuojantiems prarasti paskutinius sveikatos trupinius, retkarčiais pavyksta pasiekti vieną kitą laimėjimą. Tik mulkiais likome ne ta prasme, kad nebeturime nuovokos ir supratimo. Ne. Mulkiais mus pavertė sistema, kurioje atsidūrėme. Mulkiais, nes nuolatos esame mulkinami ir sunkiai begalime suprasti kur tiesa, o kur melas. Pinigas tapo visagaliu valdovu, o jo pagrindiniu talkininku – korupcija. Tiesa, Lietuvoje galima gyventi ir nekorumpuotam, tačiau tik su sąlyga, kad esi itin atsparus šalčiams ir lietums ir turi geležinį skrandį, kuriam pakanka duonos kriaukšlių. Nes stogas virš galvos, padoresnė apranga ir maistas, jau nekalbant apie vaistus ar pramogas tapo nebe kiekvienam įkandami.
Bet melagis būčiau jei teigčiau, kad visiems vienodai blogai. Ne, tam tikra dalis, kurie iš Aukščiausiojo gavo daug dovanų – iškalbą, išvaizdą, gal būt, ir neblogą sveikatą, bet negavo vieno – sąžinės, kurios, jie mano, jiems nei nereikia, gyvena gerai. Jie bet kokia kaina prasibrovė į taip vadinamas aukštumas ir gyvena melo bei demagogijos debesyse. Protingas žmogus neturėtų pavydėti tos jų laimės nutekėjimo, nes ten visi labai panašūs: be skrupulų kandžiojantys vienas kitą, todėl nei vienas negali būti tikras ar ryt netaps kolegų auka. Problema kitame, šios personos turi galią toliau skurdinti tautą. Sekinti tuos, kurie ateidami į šį pasaulį, kaip pamatinę savo vertybę atsinešė moralę, sąžinę ir atjautą savo artimui. Žaidimas ponais gi nuolatos reikalauja dėmesio, tad kad visų akys būtų į juos, tiesiog būtina vėl ir vėl padaryti ką nors šokiruojančio – padidinti ir iki begalybės išplėtoti mokesčius, nuvertinti litą, pakelti produktų kainas. Ponams, suprantama, reikalingi ir pakalikai, prisiplakėliai, vietininkai ir padlaižūnai. O tokių Lietuvoje, deja, netrūksta... Skaitau kartais kokio nors „kylančio“ jaunojo žurnalisto ar mistinio politinio apžvalgininko paistalus ir stebiuosi – na kaip reikėtų vaikščioti gatve, kai jaustum aplinkinių nuolatinius paniekinančius žvilgsnius? Bet gal ir šito supratimo jie neatsinešė į gyvenimą? Ko gero... Jie neretai kaip neišsenkančią vertybę pateikia žodžio laisvę. Sako: „Argi prie sovietų galėjai taip laisvai šnekėti kaip dabar?“ Būtų juokinga, jei nebūtų liūdna. Žodžio laisvė
Ilgokai nesusigaudęs ar mes tikrai gyvename TEISINĖJE valstybėje ir jau seniai nesulaukdamas į tai atsakymo nei iš Gerbiamo premjero Andriaus Kubiliaus, nei iš, jo manymu, tai geriau žinančių žemės ūkio specialistų, liaudiškai sakant, likau tartis vienas su veidrodžiu. Ką padarysi, kartais ir tai išeitis.
Šį kartą veidrodėliui uždaviau ne jam įprastą klausimą „kas pasaulyje gražiausias“, o kaip turėtume suprasti patį terminą „teisinė“ valstybė. Ir jis, nors ne tvirtai, bet pasakė, kad tai greičiausiai valstybė, kurioje veikia teismai ir prokuratūros, policija ir advokatūros. O, kad joms būtų lengviau, dar ir įstatymų įvairių prirašyta. Ir, kad ta įvairovė labai svarbi, nes tik esant skirtingoms tų pačių klausimų interpretacijoms, teismai, pagal reikalą gali taikyti vienus ar kitus iš jų.
- Hmmm, veidrodėli, tai gal tada tai ne teisinė, o teisminė valstybė? – paklausiau. Bet į šį klausimą jis nebeatsakė. Likau spėlioti pats vienas.
Teisinė ir teisminė – prasmė tarsi labai panaši. Galimai, atkeliavusi iš Vakarų. [Gal būt tai vertėjų klaida?] Ir tai, bent jau iš pirmo žvilgsnio viena kitai neprieštaraujančios sąvokos. Tačiau tik iš pirmo. Jei pabandytumėme pasigilinti lituanistiniu požiūriu, teisinė valstybė turėtų būti tokia valstybė, kurioje bent jau valdininkai, o ir didžioji dalis visuomenės, vadovaujasi įstatymais. O tais atvejais, kai kyla abejonių dėl vienokio ar kitokio veiksmo atitikimo norminiams aktams, tenka tiesos ieškotis teisme. Ir teismas turėtų būti teisingas ir daugeliu atvejų griežtas tiems, kas teise nesivadovauja. Vardan to, kad kiti žinotų, kad įstatymų ignoravimas neliks nepastebėtas ir už tai lauks nemalonus atpildas.
Kas yra teisminė valstybė tikriausiai nerastume jokiame vadovėlyje. Tačiau nesunku susiprasti, kad tokia etiketė tiktų tik ne itin gerbtinai šaliai. Nes tai reikštų, kad joje niekas įstatymų taip ir nesuvokia, neįsisąmonina. Teisminė valstybė, mano supratimu, tokia valstybė, kurioje begalė klausimų sprendžiami teismuose. Maža to, tai reikštų, kad teismai joje nebaugina nieko. Nes įstatymai nenumato griežtų atpildo formų už jų nesilaikymą. Be to, galima daryti prielaidą, kad teisminės valstybės sąvoka labiau primena loteriją, o ne įstatymo viršenybę, nes gi loterija toks saldus masalas daugeliui lengvatikių.
Tad dabar apžvelkime kokia vis tik ta Lietuva. Ar piliečiai ir, tuo labiau, valdžios institucijos gerbia esamus įstatymus? Ar teismų sprendimų nevykdymas arba neteisingas jų interpretavimas dažnai gręsia realia, dėmesio verta bausme? Pagaliau ar patys teismai visada suinteresuoti, kad bent jau jų sprendimų būtų šventai laikomasi?
Pažvelkime ir kitu kampu. Ar Lietuvoje teismai retas reiškinys, todėl juose bylos sprendžiamos operatyviai, šiek tiek teisine terminologija tariant – per protingą laiką? O jei ne, tai ar analizuojamos to priežastys ir imamasi atitinkamų veiksmų, idant tuo terminus sutrumpinti? Deja, ne. Lietuvoje šiandiena krizė? Gal būt, bent jau taip mes esame įtikinėjami keliant mums mokesčius ar mažinant atlyginimus ir pensijas. Ir esame tikinami, kad tai ne Lietuvos, o pasaulio kaltė. Tebūnie, šis mano straipsnis neturi tikslo gilintis į ekonomikos plonybes. Tačiau Temidės aplinkoje krizės tarsi ir neturėtų būti. Nes Amerikos subankrutavęs bankas čia ne prie ko. Ir bendrai pasaulis ar Europos sąjunga čia neturėtų turėti jokios įtakos. Teismai turėtų dirbti kaip laikrodis operatyviai, o jų sprendimų nevykdymas turėtų būti griežtai baudžiami. Tačiau to
Vyriausybės žodis turėtų skambėti solidžiai. Bet suskambo komiškai [apie mano paklausimo premjerui, kelionę]
Sveiki. [показать]
Ko gero daugelis mano skaitytojų interneto tyruose, atsimena mano liepos 4 d. atvirą paklausimą LR Vyriausybės vadovui A.Kubiliui.
Ar Lietuva vienodai teisinga savo piliečiams? Atviras laiškas Premjerui A.Kubiliui
Ir nors jame parašiau tik keletą klausimų, kurie, nors ir emocionalūs, premjerui neturėtų būti per sudėtingi, panašu, kad atsakymo iš jo galiu ir nesulaukti. Nes penktadienį iš LIETUVOS RESPUBLIKOS MINISTRO PIRMININKO TARNYBOS gavau kopiją [žr. prisegtoje nuotraukoje] rašto Žemės ūkio ministerijai [2011-07-12 Nr. M-1310/33-502], kuriuo panelė Vaiva Bernotaitė, Komunikacijos departamento Piliečių ir atviros Vyriausybės skyriaus vedėjo pavaduotojos Vidos Nagurnaitės vardu, prašo šios ministerijos specialistų pagalbos. Ji prašo „atsakyti į keliamus klausimus pagal kompetenciją“.Na kas gi čia blogo jei vyriausybės darbuotoja kreipiasi į pavaldžios institucijos kolegas? – gali paklausti kuris nors skaitytojas. Ir tikrai gal būtų visai nieko tokio, nes kompetencija yra kompetencija ir pasidalijimas patirtimi visai normalus dalykas teisinėje visuomenėje. Normalu bus ir jei sulaukusi atsakymo šio departamento darbuotoja apibendrins visas žinias ir pateiks man kvalifikuotą atsakymą. Tik iš praktikos kažkodėl jaučiu, kad viskas klostysis kiek kitaip. Ir, ko gero, solidumą pakeis komiškumas.
[показать] Kažkodėl man atrodo, kad atsakymą man atsiųs jau ne ministro pirmininko tarnybos darbuotoja [ir tuo labiau ne ministras pirmininkas], o kažkas iš Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos veikėjų. Ir va čia aš jau liksiu nepatenkintas, nes labai abejoju ar žemės ūkio specialistų kompetencijoje atsakyti į tokį klausimą kaip „Ar tai, kad Lietuva vadinama Teisine valstybe yra oficialus statusas ar tik šnekamosios kalbos gražbylystė?“ Ne mažiau abejotina ar LŽŪM kompetencijoje spręsti apie vyriausybės planus [klausimas - Ar LRV turi planų kada nors kompensacijas už žemę suderinti su realia turėtos žemės rinkos kaina?]. Apie klausimą “Ar tai, kad aš, kaip savo velionės Mamos turto paveldėtojas, iki šiol nesu atgavęs kompensacinio sklypo natūra, Vyriausybė laiko mano ar savo kalte?“, savo nuomonę, suprantama, gali pareikšti ne tik ministerija, bet ir eilinis pilietis, tik jei LŽŪ ministerija net ir norėtų pripažinti, kad tai Vyriausybės kaltė, jie gi to neišdrįstų rašyti, nes tai būtų tarsi savižudybė. Na argi Lietuvoje galima blogai rašyti apie savo valdžią? Veikiausiai tik teoriškai… Bet ką dabar darysi… Tenka laukti tolimesnės įvykių eigos. O gal gi Vaiva Bernotaitė, sulaukus žemės ūkio specialistų konsultacijų, visa tai