Kai nieko nematau, matau tave,
[500x340]
Kai nieko nelaukiu, laukiu taves,
Kai nieko nenoriu, as noriu taves
Ir kai nieko netrokstu, as trokstu taves.
As nezinau, kas vercia mane taip elgtis.
Turbut gimiau tokia:
Ugninga, nesuvaldoma...
Kaip nepagautas zirgas
Ir laukinis medis.
As moku pastoveti uz save,
Bet ar moku pastoveti uz kitus?
Jei as juos sunervinu
Tai ar galiu vadintis ju drauge?
Ir jei sukeliu asaras
Ar galima sakyti, kad as gyvenu del ju?
Turbut buvau ir liksiu laukine.
Neprijaukinta ir nesuvaldyta.
Kad ir kaip mane visi myletu,
Kad ir kaip del manes stengtusi,
As visuomet rasiu proga,
Kai netycia prasivers mano laukine puse.
Ir, visai to nenoredama,
As jus iskaudinsiu.
Pamastykit, ar beverta terliotis su manim,
Jei gyvenat rizikos riboj,
Kad bet kada jus suzalosiu.
Ar norit dar matyt mane,
Jei bet kada i tas galiu akis priberti zvyro?
Ne? Tiketina. Tai galit ne nebeskaityti cia.
Ir nematyt manes daugiau.
Koks tikslas but iskaudintam,
Jei nesate tam pasiryze?
Likusieji pakelkite rankas...
Tikiuos, pakilo nors viena...
(Bet del keliu esu visai tikra...)
[445x295]