Artūras Račas
Lietuvoje gėjų nėra
Alfa.lt


Pamenate garsiąją frazę, nuskambėjusią prieš kokius 20 metų per vieną TV tiltą tarp buvusios SSRS ir JAV: „Sovietų Sąjungoje sekso nėra.“

Juokėsi tada visi: ir šioje, ir anoje pusėje Atlanto.

Šiandien vėl linksma, tačiau šį kartą tik šiapus Atlanto: pasirodo, Lietuvoje nėra homoseksualų. Na, gal ne taip, kaip Sovietų Sąjungoje nebuvo sekso, tačiau, palyginti su Europos Sąjungos vidurkiu, netradicinės seksualinės orientacijos žmonių pas mus tiek pat, kiek šiemet buvo sniego gruodžio mėnesį.

Nieko neišsigalvoju – remiuosi paskutine „Eurobarometro“ apklausa. Ji skelbia, kad tik 9 proc. Lietuvos gyventojų pažįsta homoseksualių žmonių. Europos Sąjungos vidurkis yra beveik keturis kartus didesnis – 35 proc., o kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, Belgijoje ar Prancūzijoje, žmonių, kurie teigia pažįstantys bent vieną homoseksualą, yra 50 proc. ir daugiau.

Iš pirmo įspūdžio atrodytų, kad visi Lietuvos homofobai ir dauguma Seimo narių gali džiaugtis. Lietuva, net ir įstojusi į Europos Sąjungą, atrodo, sugebėjo išsaugoti tradicines vertybes ir tradicinę orientaciją. Teisinga žiniasklaidos pozicija, bekompromisis Katalikų Bažnyčios nusistatymas homoseksualių žmonių atžvilgiu sukūrė Lietuvoje aplinką, kurioje homoseksualai nepageidaujami.

Todėl jų ir nėra. Išskyrus tuos du vyriškius, atstovaujančius Lietuvos gėjų lygai. Visi kiti arba „tiesūs“, arba išvažiavo į Olandiją, Belgiją arba Didžiąją Britaniją.

Šioje vietoje būtų galima su palengvėjimu atsikvėpti ir padėti tašką. Tačiau ar tikrai viskas taip paprasta, ir Lietuvos Katalikų Bažnyčia, ir Seimo nariai gali būti ramūs dėl Lietuvos ateities?

Sakyčiau taip, jei nežinočiau, kad Vilniuje oficialiai veikia mažiausiai du, o Kaune ir Klaipėdoje – po vieną gėjų klubą, kuriuose, sakoma, klientų niekada netrūksta. Žinoma, gali būti, kad jie atvažiuoja į Lietuvą iš tos pačios Olandijos ar Didžiosios Britanijos – na, ir kas, kad juos čia nelabai mėgsta, tačiau pigiau. Bet kas tada diskutuoja Lietuvos gėjų interneto svetainėse? Kas skelbiasi laikraščiuose bei pažinčių portaluose? Nejau vėl tik svetimšaliai?

Matyt, ne. Nes homoseksualių žmonių Lietuvoje tikriausiai yra maždaug tiek pat, kiek ir kitose Europos valstybėse. Skirtumas tik tas, kad ten būti tokiam yra šiek tiek lengviau, todėl jie ir nebijo prisipažinti tokie esą. O kiek Lietuvoje yra žmonių, viešai pripažinusių savo homoseksualumą? Turiu galvoje vadinamąją viešąją erdvę – politikus, aktorius, muzikantus, menininkus, žurnalistus ir kt.

Galbūt ką nors esu praleidęs, bet nepamenu nė vieno. Kita vertus, kalbų apie tai, kad tas ar anas Seimo narys, Užsienio reikalų ministerijos darbuotojas, dainininkas, žinomas televizijos veidas yra gėjus, esu girdėjęs ne kartą ir ne du.

Gal tai iš tikrųjų tik gandai. Gal Lietuvos viešojoje erdvėje homoseksualių žmonių iš tikro nėra? Kai kas galbūt tuo ir tiki, tačiau man įtikinamesnė yra versija, kad jie visi tiesiog laukia geresnių laikų.

Tokia versiją bandysiu pagrįsti ta pačia „Eurobarometro“ apklausa. Paradoksas – nors tik kas dešimtas Lietuvos gyventojas pažįsta homoseksualių žmonių, net 58 proc. jų teigia, kad būti tokiu Lietuvoje yra blogai. Logiškas klausimas: iš kur jie tai žino. Logiškas atsakymas: jie arba jų pažįstami yra tai patyrę.

Kitas rodiklis – 42 proc. apklaustųjų teigia, kad diskriminacija dėl seksualinės orientacijos Lietuvoje yra labai paplitusi. Logiškas klausimas: kaip galima diskriminuoti tai, ko beveik nėra? Logiškas atsakymas: žr. aukščiau.

Dar vienas įdomus rodiklis – 30 proc. apklaustųjų Lietuvoje teigia, kad per pastaruosius penkerius metus diskriminacija dėl seksualinės orientacijos šalyje tapo dažnesnė. Ar girdėjote bent vieną atvejį?

Tačiau kai Lietuvos gyventojų buvo paklausta, ar jie pritartų specialioms priemonėms, suteikiančioms lygias teises į darbą skirtingos seksualinės orientacijos žmonėms, pritariančių buvo vos 49 proc. Tuo tarpu Europos Sąjungos vidurkis – 66 proc.

Šiek tiek keista: dauguma įžvelgia diskriminaciją ir tvirtina, kad ji pastaruoju metu plinta, tačiau tam priešintis nėra linkę. O gal tai ir yra mūsų pozicija: diskriminuojame vis labiau, ir tai gerai.

Gana įdomus ir Lietuvos gyventojų požiūris į tai, kas turėtų būti pagrindinis veikėjas mažinant diskriminaciją (ne tik dėl seksualinės orientacijos). Pasirodo, tai turėtų daryti parlamentas ir Vyriausybė – bene mažiausią pasitikėjimą turinčios institucijos. O štai mokymo įstaigos bei šeima, mūsų bendrapiliečių nuomone, šioje srityje neturi ką veikti. Tuo tarpu Europos Sąjungoje viskas yra priešingai. Gal tuo ir skiriamės: mes žiūrime į valdžią, o jie žiūri į save?

Beje, „Eurobarometro“ apklausa išdavė, kad iš tiesų nesame tokie jau tolerantiški, kokiais kartais bandome apsimesti. Paklausti tvirtinome, kad rasinės ir religinės diskriminacijos Lietuvoje beveik nėra (šie rodikliai – tarp žemiausių visoje Europos Sąjungoje), tačiau tik 29 proc. būtų priimtina, jei žmonės darbo vietose dėvėtų religinius simbolius. Šis rodiklis – mažiausias Europoje, net Prancūzijoje, kur ši problema neseniai buvo sprendžiama teismuose. Jis siekia 36 proc.

Išvada? Nesame nei tolerantiški, nei demokratiški, tačiau iki šiol sėkmingai sekasi tokiais apsimesti. Beje, galime guostis, kad mūsų kaimynai iš esmės tokie patys. Klausimas tik, ar ilgai ta sėkmė mus lydės.