Lyg ant lyno...
Svyruoja šakelė
Ant kurios tyliai kaba likimas,
Kabiniesi į ploną šapelį
Ir kasdien vis daugiau tokių imas.
Nežinia, netikrumas ir baimė
Įsigėrė į merdintį protą,
Nebijotum kitų susitikti,
Tik bijai susitikti ligotą,
Kad grandinės patsai nepratęstum,
Kad netaptum kažkam lyg raupsuotas,
Kad iškęstum ir neužsisklęstum-
Juk gyvenimas vienas teduotas.
Nors žeme jau pavasaris eina
Ir šlaitai lyg dangus mėlynuoja,
O mes mokam nežmonišką kainą
Už kažką, ko lig šiol nežinojom.
Lyg ant lyno...
Svyruoja šakelė,
O mes savo likimo maldaujam
Įsikibus laikytis kiek gali,
Nes šiandieną tik juo pasikliaujam.

Egmilė