|
Maniau, iškritęs pirmas sniegas
Visas klaidas savim uždengs,
O suvalkietiškas likimas
Šįkart, kaip niekad, pasistengs
Ir aš, išpurčius seną skarą
Ir nusikračiusi slogiais
Prisiminimais, vėl ko gero,
Pradėsiu klaidžioti takais.
Pakilsiu eiti ir ieškoti
Gyvybę teikiančio vandens,
O baltas kelias mane saugos
Nuo išdaigų piktų rudens.
Ir, atsivertus švarų lapą,
Ilgai jį glostysiu ranka,
Nes visa, kas nesusitepę –
Paties Švenčiausio dovana.
Eglė Brazdžiūnė
|