Rūkas beveik taip pat gražu kaip ir perkūnija. Jei žaibo kirtis yra apsireiškimas, tiesioginis ir aiškus, tai rūkas irgi nuo dievybės.Rūkas žmogiškesnis, rudens rūkas suprantamesnis už perkūniją, ir atrodytų mažiau fatališkas irnuožmus, kaip tik kalbame apie rūko švelnumą.

Rūkas tai pavidalas, kuriuo pasirodo vaiduokliai, jie nuausti iš rūko...rūkas yra medžiaga, iš kurios savo kūnus lipdosi pilių vaiduokliai. Neramių miruolių plastilinas.

Rūkas asocijuojasi su žuvimis ir grybais, nes tik ankstyvų rytmečių mėgėjai susiduria, įlipa į rūką, be jokios, tiesa, deramos pagarbos, nes rūke jiems reikia grybų. Rūką galima valgyti, jis turi šalto medžio skonį.

Rūkas nėra nuodingas, bet yra ir pelkių rūkas, kurio atsikandus galima apsvaigti lyg nuo kanapių ir tada matyti miške siluetus.

Rūkas nėra atskira stichija, jis yra tarp vandens ir ugnies, ir į jį nusižiūrėję filosofai tikriausiai sukūrė eterio sampratą, penktąją stichiją, kuri tokia visagalė ir plati ir gili ir aukšta, kad neturi požymių.

Rūkas - tai vandens ugnis, kylanti iš ežerų, iš šlapių pievų, per rūką braunasi raganos, palikdamos rasoje brydę, nenulenkdamos nė stiebelio, ir tik išmoningas raganų sekėjas gali tarti raganą praėjuspagal rasos lašus, nes brydės nėra.

Rūkas vieta didelėms galimybėms. Rūke būna arkliai, jų ten gausu. Ežių rūke mažai, priešingai nei paplitusi nuomonė, rūke vyrauja arkliai, kuriuos užeini tuo pat metu, kai jie suprunkščia, o prunkšti rūke yra labai mėgstamas arklių užsiėmimas...

Rūke yra akmenys, ežerai, bet jie tik nujaučiami, rūke labai daug medžių, samanų, žolės, taigi rūkas yra užpildytas turiniu, jis ne tuščias, tačiau rūke yra daugiausia rūko, ir tai labai gerai matosi miestuose, kai jis plevena tarp betonų.

Rūko savybė yra būti. Jis yra arba nėra. Rūkas turi šias dvi pagrindines savybes. O jeigu jis yra, būna baltas. Buvimas reiškia baltumą, o balta spalva reiškia buvimą, ir niekur čia nedingsi, tik rūko balta spalva vos vos perregima, taigi tai ne balta spalva klasikiniu baltos spalvos supratimu.

Ir perregimumas yra neatimama rūko savybė, nes jeigu jis nebūtų bent kiek perregimas, jame nebūtų galima nei sutikti arklį, nei pasiklysti.

Taigi rūkas nėra baltas, kaip klaidingai kartais pasakoma. Balta gi spalva yra akla ir ji nieku būdu nešviečia, ji apakina ir atima skyrimo gebą.

Rūkas kaip tik padeda orientuotis, nes rūke tu visada matai savo batus ar rankas ar kojas nuo kelių ar pilvą; rūkas tau leidžia save čiuopti akimis ir suvokti, kad esi neginčijamai, o tavo buvimą patvirtina ne kas kita, kaip arkliai rūke.

Rūkas betonuose, virš gatvių ir magistralių yra lyg ir tas pats rūkas, bet iš tikrųjų visai ne tas, tai garuojantis miestas...

Tačiau nereikia manyti, kad miesto rūkas neturi gražumo ir artimų dalykų, juk rūkui betonas yra pusbrolis, nes betonas yra žemės stichijos detalė, jis nėra natūralus, bet jis artimas žemei ir vandeniui ir akmenims...

Miesto rūkas atneša nematomumą į miestus, kad žmonės neapsigautų, jog viską žino viską supranta ir vaikšto nebe žeme, kad jie nemanytų esą išvaduoti iš žemės, nes betonas yra žemė, o asfaltas tai yra ta pati pragarų žemė, o marmurai yra dangaus žemė ir raudonas granitas taip pat.

Rūkas sėda ant akmenų smulkiais lašeliais, tai jų verksmas, jei ne rūkas, akmuo negalėtų išsiverkti ir būtų piktesnis, o atnešęs nematomą skraistę miestui rūkas jo gyventojams atneša paniką ir dūžta automobiliai, ir griūva po savimi parietę kojas pėstieji, ir varnos skraido aukštai, kad nematytų šitokių dalykų.

Rūkas yra švelnus ir žudantis; jis apgauna savo minkštumu, bet jeigu jis vandens ugnis, tai nėra ko stebėtis, kai nusidegini aklumu ar mirtim ar neužtikrintais žingsniais per betoną.

Rūkas yra netvirtas ir virpantis, bet kiek jis atneša tikrumo, pats tarytumei nerealus ir neapčiuopiamas, jis dar ir nekietas ir neaštrus. Bet gali klaidinti ir žudyti ir pasmerkti ir tuo jis primena dievą.

Jis yra minkštas ir švelnus, vos vos perregimas ir dėl to irgi primena dievą arba vaiduoklį, o tai, tiesą sakant, yra tas pats. Būdamas tąsus ir turėdamas savą nenusakomą spalvą, jis taip pat primena dievą, kurisyra spalvotas.

Rūkas gali pateikti daugel apibūdinimų ir metaforų, ir ne tik.

Rūkas gali pateikti daug daiktų. Kai kurie tik šmėkšteli. Tačiau kai kurie amžini ir pasikartojantys.

Juk visada, kai mieste eini per rūką, iš jo išlenda baltas bulterjeras, kvėpuoja ir žiūri į tave.