Sako, reikia savo kelią tiesti.
Kad nevaikščiotum kitų jau numintais takais. Ir kiekvienoje smiltelėj kelio ieškot gyvenimo prasmės.
Reikia kasti savo laimės šulinį. Kad nereikėtų gerti iš kitų. Gražūs žodžiai išminties. Bet deja ...
Nieko savo neturėjau. Yra gyvenimas – gyvenimas ir tiek.
O dabar prie rudenio prisėsiu. Pasislink, mielasis, prie manęs arčiau. Leisk tavo auksą rankom palytėti. Nes tik pro langą ir iš tolo tave tematau. Mačiau, kaip tavo vėjai pikti klevų šakose šėlo. Liko su lapais tik ąžuolai žali, pasiruošę skausmingai rudenio gėlai.
Ateik nors mintim, bičiuli.
Paskubėk. Nes vienatvė, aplenkusi tave, pirma atbėgs, neklaususi, ar galima, prisės. Ir kalbės. Kad nieko jau gražaus gyvenime nebus. Kad džiaugsmas, laimė, palikus mus, išėjo pas jaunus ir sveikus. Tuštumą palikus tau ir man. Į gyvenimo nuošalę nustūmus. Tu ne tikėk, tokios minties arti neprisileisk. Aš sau sakau - tiktai neverk, laikas padėti gali. Jis išskalaus ir vargą, ir skausmus. Grąžins džiaugsmą į mūs namus. Ir sieloje pabus svajonė.
Žmogau, sielos bičiuli geras, pabūk medžiu, kad saulė spinduliais apeitų. Giliai giliai į žemę įaugantis šaknim. Nebijantis nei vėjų, nei audrų. Būk visada gražus. Su lapais ir be jų. Būk šaltinis, iš kurio stiprybės gyvenimui semiuos.
Vėlus ruduo. Šaltas vėjas lietaus ašaras po kojom meta. Neša laukais sušalusius lapus. Klaidina likusius paukščius. Ir tau, bičiuli, neparašiau širdy jau gimusių žodžių. Kliedėjau jais per naktį. Rytą pabudus supratau - dieviškai gražaus to sapno būta!

Stefanija Fedulaitė