Aš dar ne kartą grįšiu
Audrai kimstant
Ateisiu laiko pamirštais takais
Ir vakarop, į jūrą saulei grimztant,
Užklosiu išsidraikiusiais plaukais.
Užliesiu vilnimi ir bėgsiu slėptis,
Kad ši išdaiga liktų nekalta.
Kad dingtų visos persekoję slėgtys
Ir kaltės, virtę nuodėmių našta.
Kad liktum tu ir liktų mano laikas
Į nežinią nusekdamas pėdas,
Kad nusidriekęs praradimų šleifas
Paliktų nereikšmingas detales.
Aš dar ne kartą grįšiu, saulei tekant
Pajausti, kaip alsuoja ramuma
Priglaudus sielą išklausyti sakant,
Kad reikalinga laukiama sava.
Eglė Brazdžiūnė
| |
|