Laisvės alėja Kaune, visada buvo tiek Kauno, tiek visos Lietuvos pasididžiavimas. Neabejotinai ja grožėjosi ir mūsų seneliai bei proseneliai tarpukario Lietuvoje. Tada, kai Kaunas buvo tapęs laikinėja sostine. Čia ir šiandiena stovi ano meto pastatai, kurie galėtų papuošti bet kurį mūsų ir net Vakarų miestą. Galėtų..., aišku, jei jie būtų deramai prižiūrimi. Lietuva niekada nejautė gerų architektų stygiaus. Tačiau mums dažnai trūko ūkiškumo, drąsos, tvarkant savo aplinką ir, pagaliau – šeimininkiško požiūrio į bendro naudojimo erdves, pastatus, įrenginius. Ne, nesiruošiu čia plėtotis apie vandalus, kurie savo „grafitais“ išmurzina namus, tvoras ir laiptines. Čia būtų jau atskiras, teisėsaugos klausimas. Šiandiena man norisi pasvarstyti Kauno, o dalinai ir kitų miestų aplinką, apėmusį nuobodulį ir abejingumą. Aišku, ir tą nesugebėjimą tvarkytis savam kieme... Tik nesinori tikėti, kad čia reikėtų vartoti terminą „nesugebėjimas“. Man regis reikėtų sakyti „nenoras“, nes sunku patikėti, kad miestų valdžios negali surasti būdų kaip atgaivinti bent jau savo centrines aikštes ir skverus.

Tiesa, iš dalies galima daryti prielaidą, kad prarastas bendravimo džiaugsmas žmonėse, jų užsisklendimas savo namuose yra ir niekaip nesibaigiančių ekonominių sunkumų rezultatas. Gi tikrai, kai nuolatos turime sukti galvas kaip laiku ir pilnai atsiskaityti už komunalines [o dar ir prievarta primestas pastatų administravimo] paslaugas, piniginėse nelabai randame laisvų pinigų net ir nuolat brangstančiai kavai. O mūsuose vis dar gyvas nelemtas kuklumas, kuris reikalauja viešose maitinimo įstaigose neapsiriboti kava... Tad ko gi eiti į tą Laisvės alėją? Kad už baltos kavos puodelį išmesti 4 litus ir jį nurijus už vakarinę kelionę namo dar taksistui suaukoti 20 lt? Gi nepatirsime iš to didelio džiaugsmo. Tuo labiau, kad labai didelė tikimybė, kad ir toje kavinukėje sėdėsime vieni, o Laisvės alėjoje mums prireiks žiūronų, kad pasižvalgyti kaip atrodo sekančiame kvartale einanti porelė...

Na gerai, šiek tiek pagrąžinu, ne visai jau tokia tuščia tą centrinė Kauno gatvė. Bet vienaip ar kitaip, ji jau nebeturi savo vidinės traukos. Nes tą trauką, nežiūrint net kokia bebūtų graži aplinka, visada formuoja visų pirma mūsų galimybė bendrauti, matyti, sužinoti, išgirsti. Ir mes visi norime tokios pramogos daug. Kad liktume patenkinti, čia mes turime sutikti savo mielų draugų ir pažystamų, turime matyti praeinančius žymius žmones, girdėti garsus ir net muziką. Tačiau šiandiena net bardai jau nusigręžė nuo Kauno centro ir išsiblaškė kas kur. Tad ką daryti? O, kad žinotume ką daryti, turėtume atsisukti į praeitį. Neseną praeitį.

Nepriklausomybę atgavusi tauta palengva ėmė sukti galvą kaip reikės gyventi toliau. Dalis panoro likti pilkais darboholikais, dalis ėmė kilti karjeros laiptais moksle, mene, politikoje, o dalis griebėsi verslo. Utopinio ekonomizmo pagauti naujieji verslininkai ėmė supirkinėti patalpas Laisvės alėjoje. Čia griuvo ir vėl kėlėsi kavinukės, bariukai ir restoranai. Kita dalis vertelgų padarė kiek kitokias išvadas - geriausias biznis yra batai. [Mintis gal ir suprantama, nes tarybmečiu tikrai neturėjome gerų batsiuvių, o ir atvežtinė avalynė dažniausiai būdavo prasta]. Tad Laisvės alėja netruko tapti batų alėja. Visi Laisvės verslininkai savo sapnuose labai ryškiai matė apie vitrinas besisukinėjančius įvairių odos spalvų doleriu, dojčmarkes ir svarus, o bariukai užsiliejo džinais, brendžiais ir absoliutais. Deja, sapnai ir liko tik sapnais, o Laisvės alėja nuo to neprisipildė nei užsieniečiais, nei turtingais lietuviais. Gi būtų keista, jei į Lietuvą savų batų imtų važiuoti bavarai ar italai. O ir naujieji lietuviai akis suko į neištirtus tolius, o ne į Kauno centrą. Rezultate – antrą dešimtmetį bebaigiantis letargo miegas ar bent jau gilus snaudulys. Rezultate – Kaunas prarado savo žavesį, o išorėje, kitų miestų gyventojų lūpose ėmė skambėti kaip apgailėtina periferija. Taip, ilgus metus mes buvome skriaudžiami iš centro. Kaunui skiriama nepateisinamai mažai lėšų, tačiau jas ir panaudojame neracionaliai. Liaudiškai sakant – iššvaistome. O juk tarybmečiu Kaunas garsėjo visoje Sąjungoje. Pamenate anekdotą? Brežnevas, berods Reiganui, skrendant virš mūsų miesto, trumpai pasigyrė: „Čia mūsų eksperimentinis miestas. Nors mes jiems neskiriame nei kiek lėšų, jie vis tiek visko turi.“

Kas laukia Kauno toliau? Dvimiesčio idėja jau seniai primiršta. Tikriausiai už ją kažkas pasiėmė gerą saują pinigų, o po to visi draugiškai suprato, kad tai nerealu. Dar neturime tiek gyventojų, kad savo miestus nudriektume per 100 kilometrų ilgio. Transporto kamščiai, kaip ir visose posovietinėse šalyse, sprendžiami vangiai, būsto problemos, tarsi sinusoidė – tai paaštrėja, tai kiek atslūgsta... Bet, nesiplėsiu šiame rašinuke tolyn nuo Laisvės. Grįžkime į miesto centrą. Aš neabejoju, kad atgaivinti Laisvės alėją, o tuo pačiu ir jos tąsą – Vilniaus gatvę, galima rasti net ne viena būdą. Gal kažką pasiūlysite net Jūs, mieli NetLogo skaitytojai. Tačiau vienas iš mano pasiūlymų – padaryti Laisvę vėl patrauklia, tai bet kokia kaina sugrąžinti į ją žmones.

Tegul kažkas man mes repliką, kad aš neatsižvelgiu į rinkos ekonomikos neliečiamumą, bet pirmieji žingsniai turi būti ekonominiai. Sakykit ką norit, bet jau seniai tolumoje naivus mąstymas, kad viskas kapitalizme turi būti laisva. Gi daugelyje šalių reguliuojamos energetikos kainos, nustatoma paslaugų maksimalūs įkainiai [vienas paskesniųjų – ES nustatyti maksimalūs pokalbių mobiliaisiais telefonais tarifai], stebima ir reguliuojama karteliniai susitarimai ir pan. Tad trumpai išdėstysiu savo siūlomus svertus:
[530x350]
Laisvės alėjoje turėtų būti:
1. Nustatomos kvotos prekybinėms vietoms, t.y. sakykime išduota 5-6 licenzijos prekiauti avalyne, tiek pat – drabužiais, parfumerija, galanterija ir atlikus atitinkamus paskaičiavimus, kitoms prekybos rūšims.
2. Nustatomos kvotos visuomeniniam maitinimui, t.y. išduodami leidimai veikti tam tikram kiekiui barų, kavinių ir restoranų, o pastariesiems, gebantiems prekiauti mažomis kainomis, taikomos mokesčių lengvatos, vardan to, kad patraukliomis kainomis būtų sutraukiama žmonių masė.
3. Prekybininkams nustatomos minimalios darbo valandos, vardan to, kad kauniečiai ir miesto svečiai galėtų savo poreikius patenkinti neskubėdami, suprantama, darbo dienai pasibaigus ir išeiginėmis dienomis.
4. Įrengta ne mažiau dviejų vasaros scenų, kuriose miestiečius laisvadieniais linksmintų ir taip save populiarintų saviveikliniai kolektyvai ar nemokamai sumanę pakoncertuoti profesionalūs kolektyvai.
5. Skatinama gyvenamųjų patalpų statyba/ renovacija, nes nebuvimas vietinių gyventojų tarsi patį miestą padaro negyvenamu.
6. Užtikrinti gerą susisiekimą visuomeniniu transportu su miesto centru iš visų rajonų ne darbo valandomis bent iki 24.00 valandos.
7. Miesto centrą [ne tik Laisvės alėją, bet ir gretimas gatves] aprūpinti pakankamu kiekiu suoliukų ir šiukšliadėžių.
8. Numatyti mini atrakcijas mažiesiems Kauno gyventojams.

Tokie tad būtų pasiūlymai. Žinoma, jie nėra išsamūs, tačiau visada svarbu turėti bent pradinį kontūrą. Kviečiu ne tik kauniečius, bet ir visus NetLogo dalyvius aktyviai pasisakyti šioje temoje. Juk panašios problemos kyla ne tik Kaunui. O patirtis aptariama Kauno fone, nesunkiai gali būti pritaikoma ir kituose mūsų šalies miestuose bei miesteliuose.
Ačiū

Šio straipsnio dublikatas yra čia: -->>> http://lt.netlog.com/_Matelis_/blog