Tėvui

..Tuščia galva groju būgnais.Mano rankos ištimpčiotos,lėkštės žviange,altai spjaudo rėkiančius ritmus,o kubilas keikiasi soprano.Mano galva sustingusi,akys žiūri žemyn,bet ne į būgnus.Sėdžiu,lyg šamanas,norėdama iškviesti lietų,nes mano siela miršta nuo tėvo meilės troškulio.Pro akys prabėga mano vaikystė su tėvu-treji metai man-begalybė jam.Truputi sustoju savo ritmo chaose ir mintyse maža mergaitė pradeda bučiuoti tėvą:
Jo juokingi bučiniai įsmegia mano skruostą,lyg kaktusas.Jo barzda dygliuota ,lyg kaktusas.Jo šypsena aštri,lyg kaktusas.Bet siela-ji minkšta,lyg mano pagalvė ,ant kurios greit užmigu ir matau šokoladinius sapnus,kuriuos atneša tėtukas.
Salduminų man užtekdavo nuo Jo visada,bet ne laiko.Jis dažnai išeidavo iš namų,dirbdavo,grodavo bugnais ir gitara....bet man laiko skyrė mažai.Mažai mergaitei užtekdavo ir jo šypsenos,bučinio,žvilgsnio.Bet po to jis išėjo ilgam.
Teismas,lagaminas,riksmai,ašaros,nervai-ATE!.
Keturi metai prabėgo tyliai,kaip ir smėlis laikrodyje.Jis vėl atėjo,nailgam...
Visada atrodė,tik man,kad Jis labai geras ir supratingas.Niekada nekreipaiu dėmesio į tai,kai jis rėkdavo ant manęs ne už ką-suprantu jį.Po to prasidėjo ir vėl tie košmariški sapnai su šokoladu ir riksmais.Jis išėjo.Išėjo į manę.
Ir daugiau jo nebemačiau.Tik girdžiu dabar ritmą iš jo sielos,kurį dabar groju su blogiu veide.O gal ir ne?Gal man patinka groti jo siela?
Gal...
Tėve,kodėl tu palikai manę ant šitų būgnų,kodėl groju,kodėl vis dar myliu tave už tai,kad palikai?

Myliu.

Rankos dreba,pasisigirsta kvapas krentančių pagaliukų.Jie guli ant grindų ir laukia,kai jie ir vėl pradės prakeikinėti tėvą.Bet pasigirsta tylus lietus ,kuris krenta ant būgnų ir piešia tą troškulį manyje.
11 tėvo lašų.
Ačiū tau,ačiū Tėve!