Mongoliškų tugrikų milijonieriu

Maksimas Galkinas – aspirantas – lingvistas, parodistas, televizijos laidos vedėjas, dainininkas. Be viso šito, jis dar laikomas tuo išskirtinai laiminguoju, kuriam gyvenime nepaprastai sekasi. Todėl tikra tiesa, kad jis visad šypsosi. Maksimą Galkiną kalbina žurnalistė Dali Rust.

Kaip Jūs rengiatės išėjimui į sceną?

Kiekvieną kartą vis kitaip, kad nepriprasčiau. O žinote, aš nesirengiu. Galiu mokytis naują numerį, kai ką panašaus daryti, bet konkrečiai išėjimui į sceną, kaip tokiam, aš nenusiteikiu.

Maksimai, kažkada viešai prisipažinote, kad vidujai Jūs – Oblomovas, ir jei tik atsirastų daug laisvo laiko, pradėtumėte tinginiauti. Ar dažai tenka pabūti Oblomovu?

Man patinka šis herojus, aš taip pat mėgstu namuose gulėti ant sofos bei svajoti. Tai mėgstu daug labiau, nei dirbti. Tik gaila, kad kartais dar tenka pabūti ir Štolcu iš „Keturiolikos vasaros akimirkų“.

Dienoraštį rašote?

Ne. Man atrodo, dienoraštyje visad yra dalis netiesos. Labai sunku rašyti faktologinę savo gyvenimo dalį. Jei žmogus pradeda rašyti dienoraštį, jis tampa savo gyvenimo aprašymo poetu ir iš tiesų pradeda rašyti. Ne užsirašinėti, o rašyti.

Taip, aš daug ką jau pamiršau. Jeigu man netrūktų užsispyrimo, ne dienoraštį, o įvykių grandinę surašyčiau – kas kada įvyko. Kad nepamirščiau.

Maksimai, puikiai mokate vokiečių, anglų, prancūzų kalbas. Jūsų disertacijos tema „Originalaus teksto ir vertimo atitikimas stilistinėms sistemoms”. O vertimais užsiimate?

Ne. Kur man dar ir versti, jei naktimis interviu duodu.

Kaip Jūs manote, vertimas – tai kūrybinis procesas?

Žinoma. Aš turiu puikią vokiečių kalbos dėstytoją universitete – Ellą Vengerovą. Ji puikiai išvertė Patriko Zuskino romaną „Parfumerininkas”. Perkūnyti to kūrinio audinį rusų kalba, perteikti tą metaforą, kuri eina per visą romaną ir padaryti taip, kad tai nebūtų verstinė stilistika, o kūrinys būtų kaip visuma – tai jau tikra kūryba.

Vis dėlto versti turi vertėjai. Aš labai atsargiai žiūriu, pavyzdžiui, į Boriso Pasternako vertimus. Pasternakas, pats būdamas labai stipri kūrybinė asmenybė, vertė Gėtę iš savo, kaip kūrėjo, pozicijų. Jei reikėtų rinktis Šekspyro ar Gėtės vertimus, aš neapsiribočiau Pasternaku. Ten yra mažai kas bendro su originalu.

Vertėjas – atskira profesija. Mano nuomone, jokiu būdu vertėjas neturėtų versti pagal savo pasaulio sampratą, savo stilių. Tai labai „kenksminga“ praktika. Nors buvo ir talentingų rašytojų vertėjų, pavyzdžiui, S. Maršakas.

Jūs laikomas „laimės kūdikiu”. Negi nepasitaikė nesėkmių?

Žinote, visų pirma žmogaus gyvenimas nedalomas į gyvenimą scenoje ir kitą gyvenimą. Viskas yra kartu. Kai ką dievas paima, kai ką duoda.

Taip, aš neturėjau ryškių nesėkmių scenoje, bet gyvenime jų buvo. Taip jau yra, kad mano profesinė veikla gana sėkminga.

Prakalbote apie „ten, viršuje”. Jūs tikintis žmogus?

Be apeigų. Aš nevaikštau į bažnyčią, neatlieku jokių ritualų, nepriskiriu save jokiai konfesijai. Man lengviau gyventi, žinant, kad Dievas yra, o ne atvirkščiai.

Aš ir ne kariaujantis ateistas, ne, jokiu būdu. Tačiau buvo atvejų, kai aš tikrai įsitikinau, kad viršuje vis dėlto kažkas yra.

Ar Jums labiau priimtina scena, ar vis dėlto televizija?

Scena, be abejo. Aš televizijoje - iš scenos. Televizija – tai labiau žurnalistika. Jei būčiau norėjęs tapti žurnalistu, tuomet artimesnė būtų televizija. Nors man patinka ir „Milijonierius”.

Vedate laidą „Kas laimės milijoną?” O pats juo jau ar tapote?

Žiūrint, kokia valiuta. Jei tai mongoliški tugrikai – tai taip, aš - jau milijonierius.

Kokios moterys Jums nepatinka?

Sunku apibūdinti. Aš apskirtai stengiuosi ieškoti teigiamų žmonių savybių. Nelabai mėgstu vulgarius. Ir, aišku, nepatinka vulgarios moterys.

Kaip vertinate moteris feministes?

Dievui padedant, su tokiomis reikalų neturėjau. Pasitaiko vis daugiau bendrauti su namų šeimininkėmis, „tolstojiškomis“ moterimis. Žinau tik Mašą Arbatovą, kuri vis pasirodo televizijoje, kaip feminisčių flagmanas. Tik ją ir žinau, daugiau ne. Bet gal jų yra begalinė armija?

Jūsų nuomone, kokios žmonos pareigos šeimoje?

Aš už tai, kad šeimoje nebūtų skirstomasi pareigomis. Nemanau, kad žmona turi atlikti visus namų ruošos darbus. Idealiu atveju namų ruoša turi užsiimti namų darbininkė.

Ką tikrai turi daryti žmona, 70 % imti ant savo pečių – tai vaikų auklėjimą.

Pamaniau, kad pasakysite, ką būtinai turi daryti žmona – tai gimdyti vaikus.

Gimdyti - tai savaime suprantama.

Vaikų auklėjimas – štai pagrindinės pareigos, nors tėvo dalyvavimas būtinas. Kadangi man teko mažai matyti tokių šeimų, kur tėvo dalyvavimas auklėjant buvo svarbesnis nei jų žmonų, man galbūt ir susidarė tokia nuomonė.

Galima daryti išvadas, kad Jus taip pat auklėjo mama?

Mama visad būna švelnesnė. Mano tėvas buvo labai griežtas žmogus, ir namuose buvo kieta disciplina…

Kariška.

Taip, tėvas buvo kariškis. Jis pakankamai mane auklėjo. Tik jam nedažnai tai pavykdavo padaryti, nes daug laiko praleisdavo darbe. Bet kai būdavo namuose, tai tuomet ir užsiimdavo auklėjimu.

Dabar gyvenate vienas?

Taip, vienas.

O šunys, katės, žuvytės?

Ne, nieko nėra. Žuvų aš nemėgstu, nes jos dvesia. Paprastai jas kažkaip ypatingai reikia prižiūrėti. Aš to neišmanau. Žuvys – visiškai ne man. Kačių taip pat nemėgstu.

Man labai patinka šunys, bet, esant tokiam gyvenimo ritmui, kvaila užsiveisti šunį ir neskirti jam dėmesio. O tampyti šunį kartu, kaip tai daro kiti artistai, aš negaliu. Man patinka dideli šunys, visokie senbernarai, labradorai. Kur juos tu pasiimsi kartu?

O šitie kambariniai, kurie telpa į krepšį, – tai irgi ne mano skonio.

Ar patinka zoologijos sodai?

Aš dievinu zoologijos sodus. Paprastai, jei tame mieste, į kurį atvykstu, būna zoologijos sodas, būtinai jį aplankau.

Parengta pagal TV laidą „Akcentai”