Настроение сейчас - боюсь-хочу

Ne, as ne bijau isipareigojimu, stabilumo ar dar kazko tokio, kuo pateisina savo laime vienisi zmones. Nebijau jo - tokio nuostabaus zmogaus ir vyro. As issigandau saves, svajoniu ir tikroves nuolatinio nesutapimo, to, kad vel prisigalvosiu nesamoniu ir jomis patikesiu, atsiversiu, pamilsiu. O jis vis dar bus labai tolimas ir svetimas, neziurint i ta "mums", kurio jis turbut net nepastebejo. Bijau mirti dar karta ir vel sakyti, kad nebus jegu gyventi toliau (o kas, jeigu dabar is tikruju nebus?). Bijau neteisingai ji suprasti ir nuteisti - jis juk puikus zmogus, o bus ozys. Bijau sakyti apie tai zmonems, nes "if you want something so badly, keep it inside". Bijau suklysti. Bijau likti viena. Bijau tiesos.
Noriu nuvaziuoti su juo prie juros. Noriu kad tie trys mano sapnai virstu realybe. Noriu guleti apsikabinus, vaikscioti susikibus rankomis, girdeti jo balsa kiekviena ryta ne tik telefonu. Noriu isimyleti ir buti laiminga. Dabar kaip niekad as noriu tiketi stebuklais ir tuo, kad uztenka tik labai-labai panoreti. O as labai-labai noriu, tik bijau.