Pagal dabartinius standartus, dėstytojo (mokytojo) santykiai su studentu (mokiniu) privalo būti aseksualūs. Dėstytojas gali tiktai perteikti žinias ir ugdyti studento asmenybę. Visa kita privalo būti pamiršta. Tačiau toks požiūris ne visuomet buvo populiarus. Kai kam atrodė, kad seksualumas yra būtina ugdymo ir lavinimo proceso dalis. Jus tai šokiruoja? O pvz. senovės graikams (nuo ko gi daugiau gali pradėti filosofinį išsilavinimą turintis asmuo) tai buvo norma...
Pagal mūsų standartus, žinių ir patirties perdavimas senojoje Graikijoje, švelniai tariant, buvo keistas. Visiems puikiai žinomas graikų nepasitenkinimas vien tiktai heteroseksualiais santykiais. Tyrinėtojai spėja, kad savo biseksualumą senovės graikas aiškintų tuo, jog erotinis bendravimas su abiem lytimis yra didesnis malonumas negu vien tik su vyrais arba vien tik su moterimis.

Kaip taisyklė, žinias ir patirtį gali perduoti vyresnis asmuo jaunesniajam. Atmetus finansinę reikalo pusę, gali kilti klausimas, kokią naudą mokymas duoda mokytojui? Taip, taip – jūs atspėjote. Mylimas mokinys (eroménos) siekia žinių, seka mokytoju kaip idealu ir atitinkamu elgesiu siekia mokytojo palankumo. Mylintis mokytojas (erastés) perduoda patirtį ir/ar žinias tuo pat tikėdamasis fizinio savo meilės išsipildymo. Tiesa, viskas aprašoma žymiai subtiliau, tačiau esmė panaši – mokymas susijęs su seksualumu. [Plačiau apie galima pasiskaityti Platono Puotoje ir Faidre].

Skirtingų lyčių mokytojas ir mokinys – nėra senas reiškinys, ilgą laiką, su retomis išimtimis, mokymo procese dalyvavo tos pačios lyties asmenys. Viena iš išimčių – pamokoma viduramžiška filosofo Abeliaro (1079 – 1142) istorija. Tuometinis Paryžiaus vyskupas Fulberas nusamdė jauną filosofą ir logiką (sic!) mokyti savo dukterėčią Eloizą. Eloizai tuo metu buvo 17 metų. Beje, teigiama, jog, nepaisant amžiaus, Eloiza buvo protinga ir jau gavusi gerą išsilavinimą. Deja, Abeliaro kuruojamas tolesnis mokymo procesas nebuvo kokybiškas, nes... Na, matyt, suveikė hormonai (ar kitkas, kuo dabar aiškina lytinį potraukį) ir Abeliaras, užuot mokęs Eloizą logikos, didžiąją dalį užsiėmimams skirto laiko skyrė meilės laiškų bei eilių rašymui.

Eilės buvo tokios paveikios, jog netrukus Eloiza pastojo. Porelei teko slapta išvykti, susituokti bei susilaukti kūdikio. Slėptis teko dėl to, jog buvo baiminamasi dėdės pykčio bei mėginant išsaugoti tolesnę Abeliaro (kaip teologijos specialisto) karjerą. Istorijos pabaiga liūdna. Eloiza grįžo pas dėdę Fulberą ir gyveno su juo taip ir nepaskelbusi apie savo santuoką (aišku, buvo saugojamos Abeliaro karjera ir reputacija). Įsiutęs vyskupas nusamdė porą tipelių, kurie įsiveržė į Abeliaro namus ir jį iškastravo... Istorijai patekus į viešumą minėtiems tipeliams viešai buvo išdurtos akys. Meilės istorija tuo nesibaigė, tik įgavo kitą kokybę – Abeliaras ir Eloiza pasišventė Dievui, įstojo į vienuolynus, tačiau tarpusavyje susirašinėjo iki pat mirties. Gal ir nereikėjo jiems to daryti...?

Akivaizdu, kad dalį dėstančiuosius visais laikais ‚užnešdavo‘... Jeigu tikėsime Lietuvos Ryte (2004 02 25) paskelbtais duomenimis, tai kai kurie skaičiai išties gąsdina: kas aštuntam Lietuvos universitetų studentui teko susidurti su seksualiniu priekabiavimu. Skaičius grėsmingas, ypač turint omeny, kad nelabai kas dėl to skundžiasi. Beje, seksualiai priekabiaujama ne tik prie skolininkų ar loser‘ių, bet ir prie pažangių studentų. Puikiausiai galima įsivaizduoti tokią situaciją: (magistro ar daktaro) darbo vadovas yra savo srities žvaigždė; studentė, kuriai toks asmuo vadovauja, iš jo sulaukia tiesioginių ar netiesioginių intymių pasiūlymų (neretai net veiksmų). Ką jai daryti? Natūralus atsakymas – atsisakyti ir kreiptis į atitinkamas institucijas.

Tačiau šioje situacijoje prasideda dvejonės: atsakius priekabiaujančiam vadovui neigiamai, ar juo labiau jį ‚įskundus‘ (ar galima įrodyti tokį faktą?), iškyla grėsmė užsitraukti jo pyktį. Jei vadovas yra įtakingas, jis gali nesunkiai sugadinti tolesnę moters profesinę karjerą. Kas tada? Keisti vadovą? Nebloga išeitis, bet kas tuomet, jei jis užima aukštas pareigas universitete (apsaugančias nuo atleidimo iš darbo) ir iš principo gali pakenkti? Keisti specialybę? Bet ar galima atsisakyti profesinio pašaukimo bei prarasti keletą metų? Sąlyginai efektyvų problemos sprendimo būdą išrado amerikiečiai. JAV universitetuose su seksualiniu priekabiavimu nėra taikstomasi – bet koks bandymas priekabiauti yra griežtai baudžiamas. Pažeidėjas dažniausiai netenka darbo.

Todėl dėstytojai vengia bendrauti su studentais be liudininkų arba uždarę duris, kad neduok dieve, kas nors neįtartų ko nors negero. Tačiau būna ir kurioziškų situacijų: vienas universitetas už seksualinį priekabiavimą iš darbo atleido meno istorijos dėstytoją. Kuo jis nusikalto? Rodydamas skaidrę su antikine nuogos moters skulptūra jis garsiai pasakė kažką panašaus į „niam-niam“. Tai papiktino auditorijoje esančias studentes, kurios ėmė piktintis, jog dėstytojas moterį traktuoja vien tik kaip seksualinio pasitenkinimo objektą.

Meno istorikas ėmė teisintis, kad to neturėjo omenyje. Į tai buvo sureaguota kaip į moters menkinimą bei netiesioginį priekabiavimą. Ir t.t. pagal visas žanro taisykles. Spėju, kad po to emocinis klimatas tame universitete iš karto pagerėjo.

Taigi kyla klausimas, ar iš mokymo proceso įmanoma pašalinti Abeliaro kompleksą? Taipogi, situacija, kurioje dėstytojai pradeda bijoti studentų (o ypač studenčių) yra tinkamas problemos sprendimo būdas? Ir kas geriau – baimė ar kas aštuntas studentas, patyręs priekabiavimą? O gal yra koks aukso vidurys? Kaip jūs galvojate, komentuotojai?