ar kas nors girdi mane ,kai aš sakau ,ko aš noriu? ar tik visi moka juoktis iš mano ašarų?

kai kada noriu pabėgti nuo visų ,nes kuo toliau ,tuo labiau suprantu ,kad niekam nereikalingi mano jausmai.. net tiems ,kurie save vertina ,kaip buvusios epochos liekanas. visi jus kapitalistiniai deriniai ,kodėl tada aš taip bėgau nuo šios santvarkos, toldama nuo visų ,jei ji niekam ,net patiems ištikimiausiems , ji ,santvarka ,nereikalinga?

dabar aš pasimečiau.. juk visa tai ,ką laikiau tobulybę - miražas.